“Omni laike” stebėtinai gyvai rutuliojasi tegu ir monologinė diskusija apie Lietuvos ateitį Europos Sąjungoje, kur galima surasti tokį idėjų, provokacijų rinkinį kaip paskutiniuose Virginijaus Savukyno, Egidijaus Aleksandravičiaus (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_172236), Kazio Almeno (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_171314) ir kitų autorių straipsniuose, kurie pasirodė “Omni Laike” per pastarąjį mėnesį ir ankstėliau.
Idėjos - lietuviška tapatybė kaip pasmerktybė ar kaip starto vieta; ar ES mus išmurkdys, ar mes ją išmurkdysime - išplaunamos, išskalaujamos iš visų pusių ir ne prasčiau, o geriau nei daugelyje “patyrusių politikų” kalbų, apskritai kartojančių tą patį.
Manau, kad “Omni Laikas” tapo arena, kurioje bene geriausiai gvildenama Lietuvos ateities Europoje bei pasaulyje tema ir formuojama vizija, t.y. palengva pildoma tuščia geopolitikos erdvė. Kol kas mes nedrįsome turėti geopolitikos, tik skaičiavome, kas mus smaugė ir koks žudikas simpatiškesnis. Laimė, tie laikai baigiasi.
Lietuviai negali be imperijos. Negali, nes užsisklendus tautoje imamos skaldyti galvos viens kitam. Elitas išsinaikina. Kai atsiskleidžiama pasauliui, elitas nutautėja. Kai statoma ant ekspansijos kortos, išlošiama. Puldami mes vieningi ir pranyksta tada melancholijos bei depresijos. Nori išvengti menkystės komplekso - būk didelis.
Kartoju - be nuosavos imperijos mes pražūsime ir tai matosi. Perkąsim vieni kitiems gerkles, - per daug energijos genuose. Mes viduje netelpame, mums per ankšta. Ne teritorijos prasme. Ideologine. Mums reikia stepės prieš akis, - šiandien tai geopolitinė stepė. Joje nuveikti galima beprotiškai daug, nes ES geopolitika yra gana primityvi ir, tarkime, neturi ką geresnio priešpriešinti kad ir Rusijos geopolitiniams projektams.
Lietuvos išsiskaidymas ir išsisklaidymas yra puikiai žinomas. Ypač jos priešams. Mes sugebame, pavydėtinai sugebame persirieti tarpusavyje ir dėl to, kad kiekvienas pats sau esam prezidentas. Niekur nedingsi, istorinis įdirbis yra milžiniškas. Pats Lietuvos vardas reiškia tai, kas sulieta, sulydyta, tai ne nacijos vardas. Tai žodis apibrėžti genčių imperijai. Ypatingos rūšies imperijai. Kur laisvių daugiau nei tradicinėje demokratijoje. Kur yra ašis, ideologija, vienijanti mintis. Ir kuri gyventi gali tik liedama, valdydama, plėsdama ir pusiausvyrindama. Mūsų tikslas yra valdymas ir lietuvis čia nesiskiria nuo imperialisto ruso. Lietuviai, lenkai ir rusai iki pat XVII-XVIII a. labai stipriai kovodami tarpusavyje vis dėlto sulaikė visas ordas, plūdusias ir iš Vakarų, ir iš Rytų. Lietuva netgi savo (laikino) išnykimo kaina. Rusijai teko skurdaus imperializmo prakeiksmas, totorių jungas, subizantėjimas. Rusiją galima plūsti, bet galima ir suprasti - jeigu ne ta “nenormali” Rusija, Kinija dabar ribotųsi su Norvegija, o jeigu ne lietuviai ir lenkai, Turkijos sostinė būtų Viena.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės imperiumas buvo tobulas darinys - daugelis tautų, daugelis religijų. Ir santykinė ekonominė gerovė. Etninė ir religinė santarvė. Lygiai kaip Romos imperija teikė pax Romanica savo valdomoms tautoms, taip Lietuva teikė savo pax Lituanica “stogą” baltarusiams, ukrainiečiams, rusams, totoriams, žydams, karaimams ir t.t.
Sužydėti - imti pavyzdį iš tos tautos. Jos jėga - ne skaičius, o solidarumas.
Viena išrinktoji. Kodėl viena? Tegul sandora su Dievu lieka žydų prerogatyva ir jų esme. Bet sandorą su istorija nacijos ir imperijos sudaro paeiliui. Buvo ją sudarę ir romėnai, ir graikai, ir gotai, ir hunai. Italija, Ispanija, Prancūzija, Britanija, Vokietija, - šių valstybių nacijos paeiliui keitėsi lyderio vaidmeniu Europoje. Ankstyvojo Renesanso metu prancūzai buvo dar primityvai, juos būsimajai kultūrtrėgerių misijai parengė Italija, diktavusi europines madas XIII-XVI a. Atėjo prancūzų laikas, po to XIX-XX a. vokiečių, tačiau šie su savo projektais prašovė. Jie norėjo būti išrinktąja tauta ir dėl to žydai buvo ypač neparankūs. Bet išrinktosios tautos galią visada turi liudyti ekspansija. Žydai yra patyrę šimtmetinius ar tūkstantmetinius krizių ciklus ir visai nemanė, kad jų būklė liudija, jog Dievas pakeitė apsisprendimą. Jie buvo išrinkti kartą ir visiems laikams. Naciai bandė mėgdžioti žydus, bet jie nepastebėjo, kad sandoros su naciais nesudarė jokios antgamčio galios. Nebent pragariškos, o jų pagalba nėra patikima. Čia jiems teko remtis savaiminio išrinktumo principu. Blut und Boden, kraujas ir žemė - šis principas reiškė, kad germanai yra išrinkti kaip arijai, pirmapradė klajoklių nomadų rasė. Dėl to, kad yra pirmapradžiai, adekvatūs Indijos ir Irano arijams, ir patys arčiausi stichinėms žemės ir kraujo jėgoms, ir todėl jiems lemta valdyti pasaulį. Juos pasirinko ne Dievas (vieta jau užimta) - bet pati gamta. Šleikštus darvinizmas. Bet dabar yra vedanti nacija - anglosaksų antroji laida, vadovaujanti JAV politikai ir ideologijai. JAV tęsia XIX-XX a. pirmos pusės Britanijos pasaulinio dominavimo modelį. Nors amerikiečiai ir bando įteigti, kad tai kažkas nauja, tai tas pats - Britanijos imperija irgi elgėsi kaip pasaulio policininkas. Tik Britanija pasauliui telkė ir diegė baltojo žmogaus globą. JAV diegia demokratiją ir prekinius-piniginius santykius. Idėja nėra prasta - pasaulyje įdiegus finansinio kapitalo absoliutizmą, liautųsi didelė dalis karų. Tačiau pasirodo, kad globalizacija susilaukia ne vien palaikymo, bet ir atkirčio. Ir prekių, ir pinigų fetišai veikia ne visada ir ne visur. Ten, kur į vieną jėgą atsakoma jėga, ir atsiranda terorizmas. O su terorizmu karas nelaimimas ir nepralaimimas. Jis tiesiog prasideda. Ir turi esmišką ypatybę tęstis.
Lietuviškos galios koncepcija turėtų slypėti jungime ir perjungime. LDK savo totorius perjungė į islamo karių krikščioniškoje kariuomenėje luomą. Be jokių trikdžių, natūraliai. Stačiatikiai buvo perjungti į unitus, sueuropinti. Su likusiais būdavo dosniai dalijamasi valdžia - pariteto principu. Religinis paritetas anais laikais Vakarų Europoje buvo pasiekiamas tik po karų virtinės, o pasiektas išprovokuodavo naujus. LDK savo religine politika ėjo pirma visos Vakarų Europos ir praktiškai priartėjo prie sąžinės laisvės doktrinos, kuri, tarkime, JAV buvo deklaruota, bet kurios realiai iki pat XX a. nesilaikyta. Mes turime patirtį ir modelius, kaip realizuoti daugiatautį bendrumą. Rytuose mūsų galimybės ir galimi interesai aiškūs - tai Pietų Kaukazas, Centrinė Azija (posovietinė dalis) ir LDK teritorija, kuri tebegyva daugelio ukrainiečių bei baltarusių sąmonėje ir kuri nedings dar šimtmečius. Kartais apsimoka būti gerais užkariautojais. Atmintis - tai kelias į sąmonę, o jei esi sąmonėje, vadinasi, egzistuoji ir gali plėsti įtaką į tą sąmonę.
Mes galime Vakarus pratęsti į Rytus iš ES ir NATO erdvės. Turime dvigubą įdirbį - transatlantinį bei sovietinį, kai visoje Sąjungoje buvome mylimi ir gerbiami. Galima puikiai siūlyti savus projektus ir pratęsti į Rytus vakarietiškus. Sena tarpininkavimo funkcija, kurią mes turėjome net Sovietų Sąjungoje. Dabar čia nereikia dėti jokių pastangų, tik atgaminti įdirbį, o tai yra mėnesių, ne metų reikalas. Vien inicijavę keliolika oficialių ir keletą neoficialių projektų imtume vėl pirmauti užsienio politikoje, bet kartu dėtis pagrindus ir nuosavai orientalinės politikos pagrindus išmanančiai politinei-ekonominei strategijai. Rytuose turime sukurti savo interesų erdves ekonomikos augimo palaikymui. Komandinės ekonomikos šalys, kaip kad Turkmėnistanas, Uzbekija ir pan., geros tuo, kad jų ūkio dalies neliečia ekonomikos krizės. Su ta komandinio ūkio dalimi ir derėtų palaikyti pakankamai stiprius ryšius dėl ekonomikos krizės prevencijos. Sapienti sat.
