G. Strolys pateikė prigimtinių savybių portretą (prigimtinį mentalitetą) bei papasakojo, kas yra „žmonių charakterių nuskaitymas“.
Kam reikalingas žmonių nuskaitymas?
Pirmiausia primenu, jog kiekvienas iš mūsų yra unikalus, turintis individualias savybes, kurios mus išskiria iš kitų – ir tai galima „nuskaityti vizualiai“.
Žmonių mentalitetų nuskaitymas ypač svarbus ir dažniau naudojamas bei brangiau apmokamas Jungtinėse Valstijose, ypač jautriose situacijose, pavyzdžiui, prisiekusiųjų teismuose.
Prisiekusiųjų parinkimas, pagrįstas tiksliu žmogaus mentaliteto suvokimu, yra lemiamas bylų baigčiai. Tai sudėtinga užduotis, tačiau vėliau sėkmės ir tikslumo koeficientas yra vertinamas adekvačiu atlygiu, nes klaidos čia kainuoja brangiai.
Žmonių nuskaitymas taip pat naudojamas ne vien specialių tarnybų, bet ir kitose srityse, kuriose reikia spręsti žmogiškuosius santykius, pavyzdžiui, šeimos išsaugojimui ar akcininkų grupės suvienijimui.
Šio amato mokymasis yra ilgesnis ir sudėtingesnis nei tradicinis mokymasis iš knygų ar greitų kursų – jis perduodamas implicitiniu būdu (per patirtis). Pasikartosiu, šioje srityje klaidų kaina yra labai aukšta, todėl reikia ilgalaikio praktinio mokymosi ir erdvinio mastymo.
Kaip nuskaitomi žmonės?
Svarbu suprasti, kad žmonių nuskaitymas yra panašus į žodžių skaitymą, kai reikia suvokti visumą. Teksto supratimas įmanomas tik perskaičius visą sakinį, o ne analizuojant atskiras jo dalis. Pateiksiu pavyzdį, pasitelkdamas metaforą, susijusią su gyvūnų pasauliu (ir patikėkite, toks būdas paprastai padeda lengviau suprasti sudėtingas temas).
Taigi, kinologijoje akivaizdu, kad ne visi šunys vienodi, be to, kiekvienos veislės prigimtis yra skirtinga. Pavyzdžiui, dobermano ir takso išvaizda gali būti panaši, bet skirtingos ausys ir kojų ilgis lemia skirtingas prigimtines savybes bei charakterį.
O vertinant žmones, svarbu atsiminti, kad kiekvienas yra unikalus savo prigimtinėmis savybėmis, asmenybės bruožais ir gyvenimo patirtimis, kurios visos kartu suformuoja charakterį. Taigi pripažinimas, kad esame skirtingi, yra svarbus žingsnis link gilesnio tarpusavio supratimo ir harmonijos visuomenėje.
Analizuojant žmogų, svarbu ne tik atskiros savybės ar bruožai, bet ir kaip jie dera su kitais charakterio elementais. Tad svarbu žiūrėti į visumą – kaip šios savybės perduodamos iš kartos į kartą, kaip šeima sugeba vienas kitą papildyti arba ardo vienas kito gyvenimus.
Mediciniškai kalbant, svarbu atkreipti dėmesį į visus šeimos narius ir įvertinti, ar vienas kitam jie nesukuria streso, gamindami kortizolio hormoną. Jei šeimoje vyrauja „atominės dozės“ kortizolio, vadinasi, žmogus nerealizuoja savęs ten, kur turėjo prigimtinį polinkį.
Gediminas Filipavičius iš arčiau – koks jis?
Deja, nemačiau jo tėvų nuotraukų, kurios padėtų susidaryti pilnesnį vaizdą. O be pilno šeimos konteksto sunku įvertinti visą prigimtinį portretą 90 proc. tikslumu. Tačiau išgirdęs jo balsą stengsiuosi pasiekti apytiksliai 80 procentų tikslumą savo analizėje.
Šis asmuo yra tikrai sudėtingo charakterio – turi daug giluminių ir visiškai prieštaringų bruožų. Gediminas labai vertina savo nepriklausomybę ir savarankiškumą, o tai reiškia, kad jis nepakenčia, kai kas nors bando juo manipuliuoti ar daryti įtaką sprendimams. Jis neleidžia niekam savęs stumdyti, rodydamas tvirtą pasipriešinimą bet kokiam bandymui jį valdyti arba kontroliuoti.
Savo gyvenime šis asmuo nuolat siekia tobulumo (taip, kaip jis jį supranta), įsitikinęs, kad visada gali padaryti geriau. Toks perfekcionizmas yra tarsi dvipusis kardas: jis skatina pastangas ir siekius, bet kartu gali sukelti nuolatinį nepasitenkinimą savimi bei savo pasiekimais.
Be to, šis asmuo nuo vaikystės gali turėti sunkumų išreikšti savo mintis, kas yra susiję ir su jo disleksija. Tai sukuria papildomą iššūkį nuo vaikystės, nes jis gali jaustis nepakankamai suprastas ar netgi atstumtas.
Nors disleksikai yra itin kūrybingi, bet juos lengva morališkai sulaužyti vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje – įvaryti nepageidaujamus kompleksus („pasigooglinkite“ sąrašą žinomų disleksikų ir suprasite, kur būtume, jeigu šių asmenų nebūtų. Bet čia jau atskira tema).
Jo elgesys su kitais yra išrankus: būna mandagus tik su tais, su kuriais neturi dėl ko varžytis. Tai atspindi jo konkurencinį požiūrį į santykius su stipresniais žmonėmis.
Jis taip pat linkęs kištis į kitų reikalus, manydamas, jog žino, kas jiems yra geriausia. Tai rodo polinkį į kontrolę ir norą būti svarbiu kitiems. Noras būti svarbiu yra pagrindinis šio asmens charakterio bruožas, o jis gali būti tiek stiprybė, tiek silpnumas.
Gediminas jaučiasi taip, tarsi jis gimęs tam, kad paliktų pėdsaką šiame pasaulyje. Jis tampa ypač depresyviu, jei jaučia, kad nerealizuoja savo potencialo. O tai verčia jį siekti vadovavimo ir organizavimo, nes kitaip jaučiasi sulūžęs ir bevertis.
Šis asmuo yra itin nepakantus tiems, kurie jam prieštarauja, ir gali pervertinti savo svarbą ar netgi sudievinti save.
Jo temperamentas yra linkęs į pyktį, kurį sunkina hormonų disbalansas – trūksta oksitocino, nors poreikis jo gauti yra itin didelis. Kitų asmeninių poreikių jis paprastai nevertina, o tai dar labiau komplikuoja santykius su aplinkiniais.
Be to, šis asmuo sunkiai toleruoja kitų klaidas, tačiau savo klaidas greitai pamiršta. Jis taip pat turi prastą atmintį, kas gali dar labiau komplikuoti jo socialinius santykius. Jo standartai kitiems yra griežti ir netolerantiški, o jis pats yra sunkiai sukalbamas ir santūrus. Visos šios savybės sudaro asmenį, kuris gyvena nuolatiniame iššūkių ir savęs paieškų pasaulyje, siekdamas savo vietos ir pripažinimo.
Šis asmuo, turintis sudėtingą ir daugiasluoksnį charakterį, kelia tam tikrus iššūkius tiek sau, tiek aplinkiniams. Gali atrodyti, kad jį gana lengva išprovokuoti ar juo manipuliuoti. O tai, kad jis nuo vaikystės išgyveno meilės ir pagarbos stoką, tik sustiprino jo elgesio modelius, kurie dažnai laikomi destruktyviais.
Kas kaltas – vienas asmuo ar visa aplinka?
Noriu akcentuoti, kad šis asmuo parodo visuomenės problemas – jis yra kaip veidrodis, atspindintis aplinkos trūkumus. Jo elgesys ir reakcijos yra ne tik asmeninio pobūdžio, bet ir visuomenės, kurioje jis augo ir formavosi, atspindys. Svarbu suprasti, kad jis nėra atskiras atvejis, bet rezultatas tam tikrų socialinių ir emocinių aplinkybių.
Žinoma, nėra lengva šią situaciją vertinti nešališkai. Tam reikia ramios išminties ir gebėjimo žiūrėti į šią situaciją iš kitos perspektyvos, siekiant suprasti ir neutralizuoti galimas problemas. Tai reikalauja atsitraukti nuo subjektyvių vertinimų ir stengtis suprasti šį asmenį bei jo elgesį plačiame kontekste.
Svarbu pabrėžti, kad visi žmonės yra nepilni, ir niekas negimsta tobulas. Mes galime tapti geresniais, jei pavyks būti savimi šeimoje, darbe ir visuomenėje. Mūsų bendravimas turėtų būti grįstas abipuse pagarba ir supratimu, o ne kritika ir neigimu.
Svarbu mokytis vieniems iš kitų ir vieną kitą papildyti, o ne teisti iš savo asmeninės perspektyvos. Šis požiūris gali padėti sukurti harmoningesnę aplinką, kurioje kiekvienas gali jaustis suprastas ir vertinamas. Ir čia kalbu ne apie paviršinę toleranciją, o išmintį.
Kol kas pateikiu tiek informacijos, o jeigu bus poreikis tarnyboms sužinoti daugiau – žinote, kur kreiptis.
Koks Jūsų patarimas kitiems?
Norėdami, kad jūsų šeimai taip neatsitiktų, mylėkite ir palaikykite savo vaikus. Iki septynerių metų elkitės kaip žydų tauta – leiskite jiems išbandyti viską ir stebėkite jų polinkius.
Polinkis gali būti ne tik konkretus užsiėmimas, bet ir vieta bendruomenėje – ar jis linkęs į kruopštumą, lyderystę ar linkęs būti šeimininku. Tik pajutę polinkį, aptarkite tai su šeimos nariais ir bandykite atpažinti, į ką iš giminių jis yra panašus.
