libertas klimka

2024-ųjų metų vasara tapo tikru iššūkiu meteorologams, siekiantiems nuspėti orų kaitą. Daugelis žmonių klausia – kodėl tampa sunku prognozuoti šiuos orus? Atsakymų galima ieškoti įvairiuose reiškiniuose, kurie pastaruoju metu žymiai sustiprėjo. Šiuos svarbius pastebėjimus pateikė profesorius, etnologas Libertas Klimka. Saulės aktyvumas, ledynų tirpsmas ir magnetinio lauko susilpnėjimas Saulės aktyvumas pasiekė maksimumą, kas 11 metų padidėjus saulės dėmių ir žybsnių skaičiui.

Šiandien, gegužės 8-ąją, Lietuvoje minima ypatinga diena – šv. Stanislovas, kuris kaimo žmonių vadintas kitaip – Cibuliniu. Protėviai tikėjo, kad šiandien yra pati geriausia diena sodinti svogūnus, o kad derlius nudžiugintų, imdavosi burtų. Apie šios dienos ištakas, reikšmę ir tai, kodėl bitininkai šią dieną stebėdavo orus, naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka. Šv.

Balandžio 23-iąją Lietuvoje minimos Jurginės. Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Profesorius, etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad remiantis senaisiais lietuvių papročiais, Jurginės – labai svarbi šventė, reiškianti ganiavos pradžią. „Lietuviška patarlė sako: „Šventas Jurgis tvartus atidaro“, o rudenį šv. Martynas juos uždaro. Tai labai svarbus ciklas, kuomet galvijai buvo ganomi lauke“, – pasakoja profesorius.

Nuo senovės mūsų protėviai orus spėdavo atsižvelgdami į gamtą, o ypač svarbios buvo didžiosios metų šventės.  Tad kada galime tikėtis sulaukti šilumos bei ką gamta sako apie tolimesnius orus, naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka.    L. Klimka sako, kad pavasaris užsitęs dar ilgai. Vyro teigimu, artėja šalnos, kurios įprastai aplanko kiekvieną pavasarį.

Kovo 4-oji ypatinga diena Lietuvoje – nuo senovės lietuviai ją vadino Kovarnių bei Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena. Šiuo pavasario laiku, žmonės pradeda švęsti linksmiausią pavasario prekybos šventę – Kaziuko mugę.  Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad Kovarnių dieną senovės lietuviai švęsdavo pasitikdami pavasarį. Kaimui ši diena buvo ypatinga, nes parskrisdavo varnėnai. Šią dieną vadindavo špokų arba varnų diena, o jų parskridimas – pirmieji pavasario požymiai.

Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversėlis vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 dieną, dar ilgai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 dieną, pavasaris bus ankstyvas.  L. Klimka pasakoja, kad vasario 24-oji yra kalendorinis šv.

Raudonos rožės, širdelės formos saldainių dėžutės, gražūs žodžiai ir kitos romantiškos smulkmenos – šv. Valentino dienos atributika. Vieni pasakytų, jog tai ypatinga šventė, kurios metu žmonės gali išreikšti savo meilę, draugystę ir romantiškus jausmus, o kitiems ji nepriimtina. Visgi, mažai kas žino, kad lietuviai meilės dieną gali švęsti dažniau. Lietuvoje šv.

Lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Profesorius, etnologas Libertas pasakoja, kad iki dabar Šv. Agotos duona „saugo nuo visko, kas nutvilko kaip ugnis“.  L. Klimka sako, kad Šventoji Agota buvo ugnimi kankinta. Ji – krikščionybės kankinė pirmaisiais eros amžiais.

Senolių išmintis byloja, kad Pusiaužiemio arba Viduržiemio metu diena jau būna pailgėjusi per avinuko šuolį, o gamta jau yra žengusi pirmąjį žingsniuką pavasariop. Sakoma, kad būtent šią dieną iš žiemos miego prabunda barsukas ir išlenda iš savo olos, o nuo jo elgesio ir priklauso, ar greit ateis taip laukiamas pavasaris.