Portalui tv3.lt jauna moteris atskleidė, ką reiškia jos kūrinių simboliu tapęs žmogeliukas.
– Tavo kūriniai atrodo kaip maži architektūriniai kūriniai. Ar juos sudėtinga ir padaryti, kaip tai atrodo iš pirmo žvilgsnio?
– Taip, tą architektūrinį, išraiškingų plastiškų formų primenančių gamtos motyvų atsinešiau iš interjero dizaino. Sudėtingiausia yra išsirinkti kokią techniką tą darbą atlikti. Darbai pasižymi konceptualumu ir subtilumu.
– Lengva pastebėti, kad tavo darbuose galima pamatyti įvairių medžiagų, spalvų, tekstūrų. Kokias technikas pamėgai naudoji?
– Naudoju įvairią technikas: kalybą, liejybą, juodinimą, inkrustaciją, ėsdinimą, šlifavimą, poliravimą, emaliavimą. Be to, visai neseniai apsigyniau trečią kategoriją iš trijų akmenų statymą. tai greitu metu pamatysit darbu su brangakmeniais.
– Interjero dizainas ir juvelyrika, atrodo, persipynusi tavo kūriniuose. Kokiais principais pati dažniausiai vadovaujiesi?
– Norisi, kad darbai kalbėtų. Man norisi papasakoti. Žmonėms iškelti jų pačius geriausius, mieliausius prisiminimus. Poetiškiausias, kokį teko skaittyti juvelyrikos apibūdinimas, atitinkantis mano matymą į juvelyriką: „Langas ant žmogaus kūno, pro kurį matosi jo siela“.
– Prieš pusmetį atidarei savo dirbtuvę, kaip sekasi derinti juvelyrikos darbus ir veiklas su interjero dizainu?
– Labai gerai, vis kažką įnešu iš vienos srities į kitą, taip kiekvieną tobulindama. Tad dirbtuvėse stovi du stalai, vis prišoku nuo vieno prie kito, taip nepavargdama galiu kurti iki išnaktų.
– Kokie lietuvių pomėgiai juvelyrikos atžvilgiu, išrankūs ir turintys skonį?
– Manyčiau, kad lietuvių juvelyrika, visų pirma yra konceptuali ir pakankamai santūri, o savitumą suteikia kiekvienas autorius.
– Ką simbolizuoja tavo kūriniuose matomas žmogeliukas?
– Istorijas, slaptą jų gyvenimą. Kai žmogus užsideda kūrinį, tai tampa jo istorija. Ji „gyvena“ tik ant žmogaus. Kiekvienas mano darbas žmogui iškelia jaukius, spalvingus prisiminimus iš jo gyvenimo. Ir labai malonu būna juos visus išgirsti. Klientai, pamatę mano naują kūrinį, iškart pradeda pasakoti įvairiausias istorijas iš savo gyvenimo su kuo jiems tas darbas asocijuojasi.
– Kaip yra Lietuvoje su konkurencija, ar didelė ji?
– Žmonių, atrandančių juvelyrikos amatą vis daugėja, bet kiekvienas išsiskiria savitu braižu ir turi savo klientą. Tai ta konkurencija būna nebent tobulėjimo, kai pamatai, kad kolega pradėjo naudoti įdomia techniką norisi ir pačiam kažką naujo atrasti ir tobulėti savo braiže.
– Tavo mama Vilma yra žinoma Lietuvoje odos dirbinių dizainerė. Matyt, namuose netrūksta pokalbių apie meną. Esate labiau konkurentės ar viena kitą papildančios kolegės?
– Mamos kūrybą, neslėpdama galiu vadinti tiesiog įspūdinga. Iš tiesų sulaukiu daug palaikymo iš jos, be to, labai dažnai tariuosi net ir dėl savo interjero darbų. Juolab, mano mama labai jaunatviška ir tuo stebina aplinkinius. Tikrai esame draugės ir, manau, jau greitai – kolegės. Kadangi turime svajoti atidaryti savo butiką senamiestyje, kur eksponuotume abi savo darbus bei kviestume žmones jaukiai praleisti laiką.
– Ką galėtum pasakyti apie lietuvių meninį supratimą, skonį? Su kokiais pirkėjais susiduri?
– Juvelyrika yra prabangos prekė, jai įtaką daro išoriniai – socialiniai ir vidiniai žmogaus poreikiai. Žmonių ateina įvairiausių, vieni juvelyrikos kūrinius renkasi pagal gyvenimo būdą jo vidinius asmenybės poreikius. Žmonės su utilitaristinėmis pažiūromis, žiūri kaip į socialinio statuso įtvirtinimą, demonstravimą. Žinoma, ateina žmonės, kurie negali leisti įsigyti meno kurinių, bet jis ateina pasigrožėti, kaip į parodą, nebūtinai pirkti. Nors niekas nežino, gal ateis ta diena, kai jis galės įsigyti, bet tokie žmonės negaili gražių žodžių, jų emocijos šiltos ir jaudinančios, tai taip pat yra paskata ir toliau kurti bei tobulėti.
