Neteisėtai pašalintųjų iš Vilniaus universiteto gali būti tūkstantis. O išmesdavo režimas studentus dėl ideologinių priežasčių – neva netinkamos tautybės, trispalvės turėjimo ar net neįtikusio įrašo užrašų knygelėje.
93-ejų sesuo Lina Marija lietuvių kalbos ir literatūros studijuoti į Vilniaus universitetą įstojo dar 1947-aisiais. Tačiau panoro stoti ir į vienuolyną, o tai sovietų režimui neįtiko – iš universiteto merginai liepė išstoti. Vėliau ji dar bandė grįžti į studentų gretas, tačiau vilties nebebuvo.
„Sakau – aš išlaikysiu, nėra problemų, pora egzaminų. Ne, sako, atvažiuokit kitą rudenį. Ir aš supratau, kad man kelias užvertas“, – sako buvusi Vilniaus universiteto studentė Laimutė Antanina Vanagaitė.
Tačiau praėjus daugiau kaip 70 metų didžiajame kieme po Vilniaus universiteto skliautais, sesuo Lina Marija iš rektoriaus rankų galiausiai gauna simbolinį diplomą.
Simboliškai atitaisydamas skriaudą, universitetas jau penktus metus vykdo iniciatyvą „Grįžtanti atmintis“.
„Jaučiuosi labai nustebinta, man didžiausia staigmena yra“, – pasakoja L. Antanina Vanagaitė.
Vienuolė džiaugiasi, kad diplomas rankose – tai įrodymas, kad teisybė nugali. Nors palikti universitetą anuomet buvo skaudu.
„Aišku, buvo liūdnoka, bet buvo svarbiau neiti į jokius kompromisus, tai man buvo daug svarbiau“, – teigia L. Antanina Vanagaitė.
Simbolinį diplomą bei universiteto ženklelį atsiima ir 93-ejų Alfonsas Bujokas, 1949-aisias čia įstojęs studijuoti matematikos, tačiau po dvejų metų pašalintas.
„Priežastis – kad labai stipri komjaunimo organizacija, o aš nebuvau komjaunuolis. Mane bandė visokiais būdais stoti į tą organizaciją, ieškojo priekabių, kad mane apjuodintų ir išstumtų iš universiteto“, – kalbėjo buvęs Vilniaus universiteto studentas Alfonsas Bujokas.
Tuometis studentas stojimo dokumentuose nepaminėjo, kad režimas sulaikė vieną iš jo brolių. Dar po metų pats Bujokas ištremtas į Tomsko sritį, laiškuose bendramoksliams rašė negalėjęs susitaikyti, kad „jo draugai tęsia studijas, o jis – beteisis tremtinys“.
„70 metų antspaudas, kad buvo pasirinktas gyvenimas sudėtingas, bet teisingas“, – sako A. Bujokas.
O šiemet sukanka lygiai 80 metų, kai iš universiteto pašalinti pirmieji studentai ir darbuotojai – vien dėl to, kad buvo žydai ar lenkai. Šiandien, beje, ir paties Vilniaus universiteto gimtadienis – 442-asis.
„Susijaudinau šitos ceremonijos metu. Manau, labai prasminga šita universiteto iniciatyva. Matome žmones, kurių likimai sudėtingu laikotarpiu buvo laužomi, jie negalėjo tęsti kelio, kurį buvo pasirinkę“, – pasakoja Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas.
O 85-erių Zigmas Juozas Tamakauskas iš universiteto buvo pašalintas net du kartus.
„Aš labai esu sujaudintas, man net trūksta žodžių išreikšti dėkingumą“, – teigia buvęs Vilniaus universiteto studentas Zigmas Juozas Tamakauskas.
Pasak režimo, lietuvių kalbos ir literatūros studijų Tamakauskas negalėjo tęsti dėl to, ką sovietai vadino nacionalistine veikla.
„Dar aš turėjau reikalų ir su savo pogrindine organizacija, kuri turėjo tėvynės laisvės, ilgesio ir vilties kontūrus matė“, – kalbėjo Z. Juozas Tamakauskas.
O tokių kaip sesuo Lina Marija, Alfonsas Bujokas ar Zigmas Juozas Tamakauskas iš viso gali būti tūkstantis žmonių. Idėjos pagerbti šiuos žmones autorė profesorė Jurgita Verbickienė pasakoja, kad sovietai ar nacionalsocialistai okupacijų laikotarpiais iš universitetų šalino ir už menkiausias nelojalumo režimui apraiškas. Pavyzdžiui, neva netinkamą įrašą užrašų knygelėje, ar sugiedotas Vinco Kudirkos himno eilutes.
„Turim „nelankančių karinio parengimo žmonių“, kurie kalinami KGB rūmuose. Turim žmonių, kurie šalinami dėl to, kad dalyvavo garsioj Vėlinių eisenoj. Bendradarbiavimas su partizanais, dalyvavimas antisovietinėj veikloj, trispalvės turėjimas“, – sako iniciatyvos autorė Jurgita Verbickienė.
Per penkerius metus simboliniais diplomais universitetas pagerbė jau beveik 110 žmonių. Pašalintųjų universiteto darbuotojai ieško ir toliau, tad prašo atsiliepti režimo aukomis tapusius asmenis ar jų artimuosius. Deja, nemaža dalis jų jau mirę.
