Nafta labiau nei kuris kitas gamtos turtas kaitina geopolitines aistras, kursto konfliktus ir verčia pasaulio galinguosius konkuruoti tarpusavyje. Analitikas Michaelas T. Klare'as ASPO konferencijos metu pateikė savo požiūrį į ryšį tarp geopolitikos ir naftos bei dujų išteklių.
Karo variklis
Pastaruosius šimtą metų nafta ekonomikoje užėmė itin svarbią vietą, galima sakyti, kad Winstonas Churchillis, vadovaudamas Jungtinės Karalystės kariniam laivynui, pradėjo naftos perversmą. W. Churchillis įsakė modernizuoti turimus karo laivus, kad pastarieji būtų varomi ne anglimi, o nafta. Didysis strategas ruošėsi pirmajam pasauliniam karui ir tikėjosi įgyti pranašumą prieš vokiečius.
Svarbu nepamiršti, kad pirmojo pasaulinio karo metu buvo išbandyti pirmieji kariniai lėktuvai ir tankai, kurie be naftos būtų tapę beverte metalo krūva. Tokiu būdu pačioje praėjusio amžiaus pradžioje nafta tapo neatsiejama karo dalimi.
Interesai Persijos įlankoje
Nuo pat pradžių buvo žinoma, kad Viduriniai Rytai garsėja lengvai pasiekiamais naftos ištekliais. Kai kuriose vietovėse naftos telkiniai slūgsojo pačiame paviršiuje. Jungtinė Karalystė nieko nelaukusi nacionalizavo naftos išteklius pietvakarių Persijoje (dabartinis Iranas). Po pirmo pasaulinio karo šis regionas Britanijos imperijai tapo strateginės svarbos vieta. Netrukus į šiuos kraštus nusitaikė ir kitos valstybės.
Pasaulio galybe tapusi JAV nuo 1945 metų manė, kad Persijos įlanka dėl gausių naftos telkinių yra itin svarbi ir negali patekti į priešiškai nusiteikusių valstybių rankas. Netrukus JAV vadovai ėmėsi rimtų žingsnių, kurie turėjo užtikrinti JAV dominavimą regione. 1945 metais prezidentas Franklinas D. Rooseveltas susitiko su Saudo Arabijos karaliumi ir sudarė ilgalaikę sąjungą, kurią galima pavadinti – nafta mainais už apsaugą.
Siekdama užtikrinti savo partnerių apsaugą ir netrukdomą naftos teikimą JAV Persijos įlankoje pradėjo steigti karines bazes. Bahreine buvo įkurdintas JAV karinis laivynas. Kurį laiką JAV didžiąja dalimi rėmėsi britų karinėmis pajėgomis, tačiau aštuntajame dešimtmetyje padėtis pasikeitė, nes Irano islamo revoliucija nuvertė nuo sosto JAV statytinį Šachą Mohammadą Rezą Pahlavį, o Sovietų pajėgos įsiveržė į Afganistaną. JAV valdžia nusprendė, kad Amerikos vaidmuo Viduriniuose Rytuose turi būti aktyvesnis. Taip gimė Karterio doktrina, kuriai vardą suteikė tuometinis JAV prezidentas Jimmy Carteris.
Karterio doktrina
1980 metų Karterio doktrinoje teigiama, kad Vidurinieji Rytai yra strateginės svarbos regionas ir bet kuri priešiška jėga, kuri kėsinsis kontroliuoti Persijos įlanką, bus traktuojama kaip grėsmė Amerikai ir esant reikalui JAV į tokius veiksmus atsakys karine jėga. Galima sakyti, kad JAV politikai iki šių dienų remiasi Karterio doktrina vykdydami užsienio politiką Viduriniuose Rytuose.
Bijodamas, kad deklaracija taps tuščiais žodžiais Jimmy Carteris įsteigė JAV centrinę valdybą (CENTCOM), kuri vadovauja JAV karinėms pajėgoms Persijos įlankoje ir užtikrina Hormūzo sąsiaurio saugumą.
1990 metais Irakas įsiveržė į Kuveitą ir užėmė svarbius naftos telkinius. Žvalgybos duomenys rodė, kad Sadamas Husseinas gali pulti kaimyninę Saudo Arabiją. JAV prezidentas H. W Bushas pareiškė, kad remdamasis Karterio doktrina privalo karine jėga atsakyti į Irako invaziją. Po Vietnamo karo nespėję atsipeikėti gyventojai neigiamai sureagavo į tokius argumentus, todėl vėliau viešose kalbose buvo akcentuojama ne nafta o masinio naikinimo ginklo keliamas pavojus.
Netrukus milžiniškos JAV ir sąjungininkų pajėgos per trumpą laiko tarpą nušlavė Irako karines pajėgas, išlaisvino Kuveitą ir atstatė JAV dominavimą regione.
2003 metais G. W Bushas siekdamas pagrįsti Irako okupaciją taip pat metė masinio naikinimo ginklo argumentą, tačiau galima teigti, kad iš tiesų šiuo žingsniu buvo tęsiamas Karterio doktrinos įgyvendinimas ir užtikrinamas JAV energetinis saugumas. Tuo metu S. Husseinas kontroliavo 10 proc. pasaulio naftos ir galingą kariuomenę, kuri, nepaisant patirto sutriuškinimo, vis dar kėlė rimtą grėsmę kaimyninėms JAV sąjungininkėms.
JAV prezidentas Barackas Obama nutarė išvesti iš Irako amerikiečių karinius dalinius, tačiau tai nereiškia, kad buvo nukrypta nuo Karterio doktrinos, nes šiuo metu Amerika stiprina savo karines pozicijas Kuveite, tarptautiniuose vandenyse ir draugiškose regiono valstybėse.
Šiomis dienomis saugumą Persijos įlankoje ėmė drumsti Iranas, kuris grasina blokuoti Hormūzo sąsiaurį ir vykdo neskaidrią branduolinės energetikos programą. Hormūzo sąsiaurio saugumas yra prioritetinis JAV užsienio politiko tikslas. JAV, ES ir kitos šalys taiko Iranui ekonomines sankcijas, todėl pastarasis grasina blokuoti sąsiaurį ir neleisti per jį gabenti naftos, savo ruožtu JAV pažadėjo esant reikalui panaudoti bet kokias priemones ir užtikrinti sąsiaurio pralaidumą. Kol kas vyksta tik žodžių karas, tačiau amerikiečiai nesnaudžia ir telkia regione karines pajėgas.
Žvilgsnis į Afriką
Ateityje kariniai konfliktai dėl naftos persimes į kitus regionus, kurie iki šiol nepatenka į didžiųjų valstybių artimos įtakos zoną, ir ateityje turės kompensuoti senkančius naftos šaltinius Artimuosiuose Rytuose . Tarptautinės energetikos agentūros teigimu, iki 2035 metų naftos gavyba iš šiandien eksploatuojamų telkinių sumažės 75 procentais. Didžiąją dalį šio sumažėjimo kompensuos kiti naftos telkiniai, kurie šiuo metu yra aptikti, tačiau iki šiol neeksploatuojami. Likusią dalį patenkins tie naftos telkiniai, kurie dar tik bus atrasti ateityje. Tai reiškia, kad konkurencija dėl naftos išteklių emigruos į kitus kraštus.
Ateityje dėl naftos labiausiai konkuruos JAV ir Kinija, todėl galima tikėtis šių valstybių diplomatinių ir karinių susidūrimų Afrikoje. Nereikėtų dėl to nustebti, nes G. W Busho įsakymu dar 2007 metais buvo įsteigtas CENTCOM dvynys pavadinimu AFRICOM. AFRICOM įsteigimas, priešingai nei CENTCOM, nebuvo tiesiogiai susietas su JAV energetinių interesų užtikrinimu, tačiau ne paslaptis, kad ši institucija savo dėmesį telkia į tokias nafta turtingas valstybes kaip Nigerija ar Gvinėja.
Šiuo metu JAV teikia karinę paramą toms šalims, kuriose įžvelgia naftos gavybos potencialą. 2012 metų kovą Malyje įvyko karinis perversmas, kurį suorganizavo amerikiečių apmokyti kariniai daliniai. Perversmo vadas Amadou Sanago karinės patirties sėmėsi JAV.
Tokių pat žingsnių Afrikoje ėmėsi ir Kinija, kuri ieško ir randa savo sąjungininkų. Lygiai taip pat kaip ir JAV, Kinija teikia karinę paramą ir organizuoja karinius mokymus energetiniais turtais garsėjančiose šalyse. Bene didžiausią Kinijos poveikį patiria Šiaurės ir Pietų Sudanas.
Rusija nepaleidžia Kaspijos jūros
Kitame pasaulio krašte savo interesus gina Rusija. Pastaroji nesiekia įgyti naujų naftos išteklių, nes kol kas ir pati turi gausybę naftos bei dujų atsargų. Rusams rūpi kontroliuoti Kaspijos jūros regiono naftotiekius ir dujotiekius, kurie užtikrina geopolitinį pranašumą.
Norėdamas aplenkti Rusiją ir Iraną, JAV prezidentas Billas Clintonas dėjo didžiules pastangas, kad įtikintų Turkiją, Azerbaidžaną ir Gruziją leisti per jų teritoriją statyti naftotiekį BTC. Vėliau šį projektą rėmė ir G. W. Bushas. Siekdami užtikrinti naftotiekio saugumą amerikiečiai intensyviai rėmė Gruzijos kariuomenę. Rusija piktinasi tokia JAV intervencija į jos įtakos zoną ir siekiu pasinaudoti buvusia Sovietų respublika savanaudiškais energetiniais tikslais. Gali būti, kad šis Rusijos susierzinimas prasiveržė 2008 metais, kuomet Maskva atplėšė nuo Gruzijos dalį jos teritorijos.
Dideli Kinijos poreikiai
Kinija vengia tiesiogiai kištis į JAV žaidimų aikštelę, todėl Azijos milžinė stengiasi nekliudyti Persijos įlankos regiono, tačiau Kaspijos jūros šalys – kitas reikalas. Kinijos energetinis apetitas nuolatos auga, tad nenuostabu, kad šalis, siekianti energetinio saugumo, stengiasi diversifikuoti dujų ir naftos teikimo šaltinius. Dėl šios priežasties kinų akys krypsta į kaimyninę Centrinę Aziją bei Kaspijos jūros regioną.
Norėdama užbėgti JAV už akių Kinija šiame regione stato naftotiekius ir stiprina karinius pajėgumus. Kinija aktyviai remia Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, kurios tikslas – užtikrinti regiono saugumą ir Kinijos lyderiavimą. Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija suteikia Kinijai galimybę, prisidengiant taikos misijomis dislokuoti savo karius tokiose valstybėse kaip Kazachstanas ir Tadžikistanas.
Ginčai dėl jūrų
Kai kurie analitikai mano, kad ateityje JAV priklausomybė nuo importuojamos naftos turėtų sumažėti, nes išaugs gavyba Amerikos teritorijoje, be to, amerikiečius džiugina nauji naftos telkiniai Kanadoje. Tai reiškia, kad amerikiečiams nebeteks taip aktyviai rūpintis Vidurinių Rytų ir viso rytinio žemės pusrutulio saugumu. Tuo pat metu Kinijos priklausomybė nuo importuojamos naftos ateityje tik sustiprės. Kinijai teks investuoti į energetinio saugumo užtikrinimą. Didžiausia bėda, kad pagrindinė naftos dalis Azijos milžinę pasiekia jūromis, tad JAV sieks dominuoti pasaulio vandenynuose, kad esant reikalui galėtų atkirsti kinus nuo jų energetinių išteklių.
Tampa aišku, kodėl 2011 metais JAV paskelbė didžiulį dėmesį skirsiantis Ramiojo ir Indijos vandenyno regionui. Barackas Obama prioritetiniu tikslu įvardino karinio laivyno stiprinimą.
Didžiausia interesų trintis kyla Pietų Kinijos jūroje, į kurios vandenis pretenduoja net kelios valstybės. Iš vienos pusės Kinijos, iš kitos pusės JAV remiamos Pietryčių Azijos valstybės. Pagrindinė Kinijos konkurentė šioje kovoje – Filipinai. Dar šių metų balandį Pietų Kinijos jūroje įvyko abiejų valstybių laivų konfrontacija. Strategiškai svarbi Pietų Kinijos jūra JAV interesų sąraše atsiduria iš karto po Hurmūzo sąsiaurio.
Ne ką mažesnė trintis vyksta ir dėl Rytų Kinijos jūros, kurioje yra gausūs naftos ir dujų ištekliai. Šioje teritorijoje Japonija stengiasi apginti savo interesus. Japonijos ir Kinijos pareigūnai iki šiol nesėkmingai bando pasidalinti teritoriją, tuo pat metu jūroje nuolatos vyksta karinės pratybos ir abipusis jėgos demonstravimas.
Karštos aistros Arktyje
Aptikus naujus naftos ir dujų išteklius nereikia ilgai laukti kol prasidės ginklavimosi varžybos ir iškils karinio konflikto grėsmė. Naujausios trinties pavyzdys – Arkties vandenynas, kuriame susikerta kelių valstybių interesai. Rusija reiškia pretenzijas į didžiąją dalį Arkties gamtinių išteklių, tuo tarpu likusios valstybės nenori sutikti su Maskvos pareiškimais.
Visos Arkties regiono valstybės pareiškė, kad teritorinis ginčas bus sprendžiamas taikiai, tačiau tuo pat metu už poliarinio rato vyksta intensyvūs kariniai manevrai, nes nė viena pusė nenori nusileisti. 2012 metais NATO Arkties vandenyne surengė didžiausias pratybas regione nuo Šaltojo karo periodo.
Senas konfliktas
Netikėtas įtampos židinys subrendo šalia Argentinos krantų esančiose Folklando/Malvinų salose, kurias beveik 200 šimtus metų kontroliuoja Jungtinė Karalystė. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Argentina bandė atgauti salyną, šalies kariuomenė trumpam okupavo teritoriją, tačiau po trumpo karo Jungtinė Karalystė išstūmė argentiniečius. Tuo metu intervenciją paskatino Argentinos diktatoriaus noras konsoliduoti nepatenkintus gyventojus bendram tikslui ir sužadinti nacionalistinius jausmus. Tačiau rezultatas buvo kardinaliai priešingas, po Jungtinės Karalystės pergalės Argentinos vadovas neteko posto, o Britanijos premjerė Margaret Thatcher ekonominio sunkmečio metu užsitikrino populiarumą rinkėjų tarpe ir pakėlė šalies tautinę dvasią.
Šiandien bręstančio konflikto priežastys yra susijusios ne tik su populizmu, bet ir energetika, mat paaiškėjo, kad aplink salas gali slūgsoti nemažai naudingųjų išteklių. Nežinia, ar XXI amžiuje Argentina ryžtųsi karinei avantiūrai prieš NATO narę.
Vienintelė galimybė sumažinti įtampa šiuose karštuosiuose taškuose – sparčiai pereiti prie atsinaujinančios energetikos, kuri leistų panaikinti konkurenciją dėl iškastinio kuro. Energetikos strategija yra viena iš JAV prezidento rinkimų gairių. Mittas Romney pasisako už iškastiniu kuru paremtą ekonomiką, tuo tarpu Barackas Obama mano, kad šalia iškastinio kuro turi būti vystoma ir žalioji energetika. Bet kuriuo atveju, atsinaujinantys šaltiniai dar kelis dešimtmečius negalės visiškai pakeisti tradicinės energetikos, todėl pasaulis turės progą stebėti ne vieną naftos ir dujų konfliktą.
