Trečiadienį rusų pasiuntinys Libane Aleksandras Zasypkinas interviu vietos televizijai „Al Manar“ pareiškė, kad jo šalis pasilieka teisę numušti visas raketas ir sunaikinti juos paleidusias platformas „JAV agresijos prieš Siriją atveju“.
Donaldas Trumpas atsakydamas pažadėjo, kad rusai „lauktų raketų“. Tokio atviro pobūdžio grasinimų nėra buvę nuo Karibų krizės laikų.
Tačiau žodžiai nebūtinai atspindi valdžios požiūrį, o rezervuotai pažadėti – ne būtinai įgyvendinti grasinimus. Nikita Chruščiovas savo laiku žadėjo „laidoti kapitalizmą“, o Ronaldas Reaganas – palikti komunizmą istorijos pelenams. Tačiau tiesioginių karinių grasinimų Maskva ir Vašingtonas neišsakė nuo pat Karibų krizės 1962 metais laikų.
Maža to, kai kurie ekspertai mano, kad niekam iki šios savaitės nežinomo A. Zasypkino teiginys galėjo būti neteisingai išverstas į anglų kalbą. Tikėtina, kad jis tiesiog atkartojo Rusijos poziciją, kad ji pasilieka teisę atsakyti į grėsmę, kuri kyla jos kariams Sirijoje.
Galų gale raketos naktį iš kovo 13-osios į 14-ąją buvo paleistos, taikiniai sunaikinti, o Rusija išreiškė savo pasipiktinimą tokiais Vakarų šalių veiksmais. Tolimesnė eskalacija, bent jau šiuo metu, buvo atidėta vėlesniam laikui.
Suskaičiuoti „geruosius“ bendradarbiavimo pavyzdžius yra gana paprasta, nes jų iš esmės yra du: susitikimas prie Elbės (1945 metais) ir bendras „Sojuz“ ir „Apollon“ skrydis 1975-aisiais.
O štai suskaičiuoti rimtas krizes neužtektų ir abiejų rankų pirštų. Tiesa, priartėjus prie pavojingos ribos, abi pusės visuomet laiku sugebėdavo sustoti.
Berlyno blokada
Pirmoji atvira SSRS ir buvusių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkių konfrontacija tapo Vakarų Berlyno blokada, prasidėjusi 1948 metų birželio 24 ir užtrukusi 324 dienas. Pretekstas – nesuderintas su Maskva naujųjų vokiškų markių įvedimas Vakarų okupuotoje Vakarų Berlyno dalyje.
Visi geležinkelio, automobilių ir vandens keliai tarp Berlyno ir vakarinių zonų, o taip pat elektros energijos tiekimas į apsiaustą miestą buvo nutrauktas. Per 11 mėnesių amerikiečių ir britų aviacija atliko 278 tūkst. skrydžių į Berlyną ir pristatė 2,3 tonos krovinių. Imtis dar aršesnių veiksmų SSRS nesiryžo ir užkirsti kelią tokiam prekių tiekimui nebandė.
„Oro tilto“ operacijos metu dėl techninių nesklandumų žuvo 31 amerikietis, 39 britai ir 13 vokiečių.
1949 gegužės 12-ąją SSRS, nepasiekę savo tikslų, nutraukė blokadą.
Korėjos karas
Korėjos karo metu (1950-1953 metais) sovietų ir amerikiečių lakūnai kovėsi vieni su kitais, tačiau SSRS šį faktą pripažino tik praėjus ketvirčiui amžiaus. Stalinas įsakė savo pilotams nekirsti fronto linijos, kad nebūtų numušti priešo teritorijoje ir nepatektų į nelaisvę.
1950 spalio 8 dieną du amerikiečių lėktuvai kovinio skrydžio metu prieš antžeminius taikinius Šiaurės Korėjoje per klaidą atakavo netoli Vladivostoko įrengtą oro uostą Suchaja rečka ir sunaikino ten stovėjusius aštuonis naikintuvus. JAV atsiprašė, o skrydžiams vadovavęs karininkas buvo pažemintas dirbti štabe.
Per tris metus šiame nepaskelbtame kare dalyvavo apie 26 tūkst. sovietų karių. Žuvo 229.
Išslaptintų archyvų dėka dabar jau žinoma, kad J. Stalinas iš pradžių ilgai nepageidavo karo Korėjos pusiasalyje ir nesutiko su Kim Il Sungo prašymais, tačiau vėliau, jau nepaisant Pekino ir Pchenjano pageidavimų, atsisakė jį užbaigti.
Netrukus po J. Stalino mirties 1953-iaisiais metais Rusijos komunistų partija balsavo už karo Korėjoje nutraukimą, ir jau birželio pabaigoje buvo sudarytos paliaubos.
1960-ųjų U-2 šnipinėjimo krizė
1955-aisiais JAV pasiūlė Maskvai taip vadinamąjį „atviro dangaus“ principą – abiem pusėms turėjusį leisti nevaržomai skraidyti žvalgybiniais lėktuvais vienas kito teritorijose su siekiu sustiprinti pasitikėjimą. Kuomet iniciatyva buvo atmesta, amerikiečiai 1956-aisiais pradėjo savo planą įgyvendinti vienpuse tvarka.
Kelis artimiausius metus amerikiečiai sėkmingai skrodė sovietų dangų, nes tuometinė rusų gynybos technika neleido pasiekti stratosfera skridusių amerikiečių (tiksliau, britų lakūnų, nes JAV vadovybė manė, kad taip bus saugiau tuo atveju, jeigu lėktuvas būtų numuštas).
Tačiau 1960-ųjų gegužės 1-ąją rusų priešlėktuvinės gynybos sistema S-75 Sverdlovsko rajone numušė amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2. Pilotas Gary Powersas sėkmingai katapultavosi, buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėjimo dėl šnipinėjimo, o po poros metų apkeistas į sovietų karininką.
Vien G. Powersas viso atliko 28 skrydžius virš Sovietų Sąjungos teritorijos. Beje, rusai kartu su amerikiečių U-2 numušė ir savo pačių naikintuvą MiG-19. Pilotas Sergejus Safronovas žuvo, o apie tai pranešta buvo po 30 metų.
Savaime suprantama, po tokio konflikto, už dviejų savaičių turėjęs vykti prezidento Dwighto D. Eisenhowerio vizitas Maskvoje buvo atšauktas.
Berlyno krizė
1958-ųjų lapkritį Nikita Chruščiovas pasiūlė iš Vakarų Berlyno išvesti amerikiečių, britų ir prancūzų pajėgas, ir paskelbti jį „demilitarizuotu laisvu miestu“, o 1961-aisiais to pareikalavo ultimatyvia forma.
JAV į Vakarų Vokietiją išsiuntė dar 40 tūkst. karių, o į Vakarų Berlyną – dar pusantro tūkstančio. Liepos 28-ąją prezidentas Johnas Kennedy pareiškė apie ryžtą ginti miestą bet kokiomis aplinkybėmis.
1961-ųjų rugpjūčio 13-ąją, nepaisant Postdamo susitarimų, numačiusių laisvą judėjimą po Berlyną, Rytų Vokietijos valdžia per vieną naktį pastatė Berlyno sieną.
Krizės kulminacija laikomas žymusis incidentas Friedrichstrasse gatvėje spalio 26-27 dienomis. Ten atvyko 10 amerikiečių tankų ir buldozerių, numanomai tiesiog nugriauti nelegaliai pastatytas sienas. Iš kitos pusės atvažiavo toks pats kiekis rusų tankų. Kovinės mašinos stovėjo vienos priešais kitas visą naktį, o tuomet atsitraukė.
Po to įtampa atslūgo. Tolimesnių derybų metu buvo nustatytas ypatingasis Vakarų Berlyno statusas ir atsisakymas jį įtraukti į bet kurią iš dviejų vokiečių valstybių.
Karibų krizė
1962 metų rugpjūtį-rugsėjį SSRS slapta Kuboje dislokavo 164 branduolinius užtaisus ir karinį dalinį iš 42 tūkst. žmonių.
Spalio 14-ąją amerikiečių žvalgybinis lėktuvas U-2 nufotografavo San Kristobalio apylinkėse įrengtas vidutinio nuotolio raketų R-12 pozicijas.
Spalio 18-ąją J. Kennedy priėmė į JT susitikimą atvykusį Rusijos užsienio reikalų ministrą, kuris pareiškė, kad sovietų kariuomenė Kuboje „apmoko kubiečių personalą elgetis su gynybinio pobūdžio ginklais“.
Spalio 22-ąją J. Kennedy įvedė jūrų karantiną Kubai, tai yra visus ten plaukiančius laivus patikrindavo ir tik tuomet praleisdavo, jeigu juose nerasdavo nieko pavojingo. Tuo metu Atlanto vandenyne buvo 30 sovietų laivų su branduoline ginkluote.
Maskva pareiškė, kad apieškoti savo laivų ji neleis, ir, jeigu prireiks, priešinsis jėga. Pareiškimus paįvairino tokios frazės, kaip „piratų veiksmai“ ir „išsigimusio imperializmo beprotystė“.
Spalio 25-ąją JT Saugumo Tarybos posėdžio metu kilo milžiniškas skandalas. Po to, kai sovietų atstovas tvirtai užtikrino, kad raketų Kuboje nėra, amerikiečių pasiuntinys pademonstravo nuotraukas.
Tą pačią dieną abi pusės ėmėsi slaptų derybų, o J. Kennedy ir N. Chroščiovo tonas žinutėse buvo daug taikesnis.
„Juodąjį“ spalio 27-osios šeštadienį sovietų oro gynybos divizijos vadas be savo vadovybės leidimo virš Kubos numušė U-2 lėktuvą. Atsakomasis amerikiečių smūgis galėjo sekti kiekvieną akimirką.
Sovietų vadovybė ėmėsi iki tol neregėto žingsnio: siekiant negaišti laiko, J. Kennedy adresuotą taikos žinutę radijuje tiesioginiame eteryje perskaitė pats N. Chruščiovas.
Vietnamas
Karo Vietname metu Vašingtonas ir Maskva laikėsi nerašytų taisyklių: amerikiečiai darė ką norėjo, nepaisant sovietų protestų, tačiau ir patys nebandė trukdyti ginklų tiekimui.
Ryškiausias santykių paaštrėjimas – 1972-ųjų gegužė, kuomet suplanuoto Richardo Nixono vizito Maskvoje išvakarėse amerikiečių aviacija sudavė galingą smūgį Hanojui ir Haifongui.
N. Chruščiovas po Powerso skrydžio atšaukė Eisenhowerio vizitą. L. Brežnevas panašioje situacijoje parodė, anot vienų, santūrumą ir valstybinių interesų išmintingą laikymąsi, kitų – kapituliaciją.
Afganistanas ir Olimpiada
Sovietų įsiveržimas į Afganistaną galutinai sužlugdė jau ir taip tuo metu pusiau mirusią Brežnevo laikų „iškrovą“, tačiau JAV ir SSRS vieni kitų jėgos panaudojimu negąsdino.
Be ekonominių sankcijų, žymiausia Vakarų reakcija tapo Maskvoje vykusios 1980-ųjų olimpiados boikotas. Renginio, kuriam SSRS teikė milžinišką reikšmę ir kuriai ilgai bei kruopščiai rengėsi. Akciją, kurią inicijavo JAV prezidentas Jimmy Carteris, palaikė 64 šalys.
Pietų Korėjos „Boeingas“
1983-iųjų rugpjūčio 31 dieną sovietų priešlėktuvinės gynybos sistema Sachaline numušė SSRS oro erdvę pažeidusį pietų korėjiečių civilį lainerį. Visi 269 juo skridę žmonės, įskaitant 23 vaikus, žuvo.
SSRS pareiškė, kad amerikiečiai tariamai specialiai nukreipė lėktuvą į sovietų oro erdvę, su tikslu patikrinti potencialaus priešininko priešlėktuvinę gynybą, o JAV paskelbė, kad rusai sąmoningai nužudė taikius keleivius, kad išgąsdintų pasaulį savo žiaurumu.
Vėliau išslaptinti dokumentai parodė, kad įvykusi tragedija buvo siaubingas nesusipratimas, kurį dar pakurstė ir Šaltojo karo laikų paranojiška atmosfera.
Sovietų Sąjungos propagandos mašina pradėjo dabar jau chrestomatiniu pavyzdžiu tapusią dezinformacijos sklaidą, o JAV prezidentas Ronaldas Reaganas įvykį pavadino „nusikaltimu prieš žmoniją, kuris turi niekada nebūti užmirštas“.
JAV įvedė SSRS papildomas sankcijas. Santykiai tarp šių dviejų valstybių išliko itin šalti iki pat R. Reagano ir M. Gorbačiovo susitikimo Reikjavike.
„Maršas į Prištiną“
Anot ekspertų, pavojingiausias nuo pat Karibų krizės konfliktas tarp Vakarų ir jau net ne SSRS, o Rusijos, įvyko 1998-ųjų naktį į birželio 12-ąją.
Savavališkai susiformavęs 200 Rusijos desantininkų „taikdarių“ batalionas paliko savo tarnybos vietą, „žaibiškai, slapta ir netikėtai NATO“ pasuko į Prištinos Kosovo sostinės rajoną bei užėmė Slatino oro uostą – vienintelį regione, galintį priimti didžiuosius transporto lėktuvus.
Kuomet kitą rytą atvyko pirmieji britų daliniai, įžengę į Kosovo teritoriją iš Makedonijos, viskas baigėsi tuo, kad vieni į kitus buvo atsukti ginklai.
Pokalbių tarp Rusijos gynybos ministro Igorio Sergejevo ir JAV valstybės sekretoriaus Strobe’o Talbotto metu pirmasis, tradiciškai, viską neigė, kol jam tiesiog pokalbio metu nepranešė, kad CNN tiesiogiai transliuoja iš oro uosto apylinkių.
Perkelti į Slatiną pastiprinimą ar nors aprūpinti batalioną produktais Kremlius neturėjo galimybių, nes Vengrija ir Rumunija uždarė savo oro erdvę rusų aviacijai. Generolas Leonidas Ivašovas, kaip jis pats vėliau teigė, tikėjosi, kad serbai, gavę nors ir simbolinį rusų palaikymą, atnaujins pasipriešinimą. Po penkių dienų, kuomet baigėsi atsargos, britai pradėjo maitinti ir aprūpinti geriamu vandeniu izoliuotoje aplinkoje atsidūrusius rusų desantininkus.
Jokių priemonių prieš Rusiją Vakari nesiėmė, pamanę, kad Kremlius atsidūrė karingų generolų ir nacionalistų asmeninės iniciatyvos įkaitais.
