Priminsime, kad 1997–1998 m. kauniečiai laimėjo Raimundo Saportos taurę (dabartinė Europos taurė) ir sportiniu principu pateko į Eurolygą.
Debiutiniame Eurolygos sezone „Žalgiris“ per 10 rungtynių šventė 8 pergales ir užtikrintai tapo A grupės nugalėtoju.
Antrajame etape per 6 rungtynes žalgiriečiai pasiekė dar 4 pergales laimėjo E grupę.
Aštuntfinalio serijoje iš kelio 2:0 buvo patraukta Stambulo „Ulker“ (dabar „Fenerbahče“), o ketvirtfinalyje 2:0 nugalėta kita Stambulo komanda „Efes Pilsen“ (dabar „Anadolu Efes“).
Pusfinalyje „Žalgirio“ vyrai 87:71 nugalėjo žvaigždžių prisodrintą Pirėjo „Olympiakos“ klubą, o finale 82:74 įrodė pranašumą prieš tituluotą Bolonijos „Kinder“ (dabar „Virtus“).
1998–1999 m. auksinėje „Žalgirio“ komandoje žaidė: Tyusas Edney, Darius Maskoliūnas, Giedrius Gustas, Mindaugas Žukauskas, Dainius Adomaitis, Saulius Štombergas, Tomas Masiulis, Kęstutis Šeštokas, Anthony Bowie, Eurelijus Žukauskas, Jiri Zidekas.
Pirmuoju trenerio J. Kazlausko asistentu buvo Algirdas Brazys, komandos piniginiais reikalais rūpinosi Mindaugas Plūkas, komandos mecenatu buvo amžiną atilsį Šabtajus Kalmanovičius.
Arčiausiai šio istorinio pasiekimo kauniečiams buvo pavykę visai neseniai – 2018 m., kuomet Šarūno Jasikevičiaus vadovaujami žalgiriečiai Eurolygoje iškovojo trečiąją vietą.
Naujienų portalas tv3.lt „Žalgirio“ triumfo Eurolygoje 25-erių metų sukakties proga pakalbino auksinės komandos narius – Eurelijų Žukauską, Mindaugą Žukauską ir Algirdą Brazį.
Žalgiriečiai mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimais ir netgi atskleidė kelias niekur negirdėtas nuotaikingas istorijas, kurios siekia jau ketvirtį amžiaus.
Kokia prieš 25 metus buvo Lietuva, Kaunas ir „Žalgiris“? – tv3.lt pradėjo pokalbį su Eurolygos čempionais.
Mindaugas Žukauskas: „Lietuva dar buvo labai jauna – nebuvo nė dešimt metų praėję nuo nepriklausomybės atgavimo. O „Žalgiris“... Visi matėte, koks tada buvo „Žalgiris“ (šypsosi). Tuos du sezonus „Žalgiris“ buvo laimintis, laimėjo visus čempionatus, kuriuos tik galėjo.
Kaunas buvo taip pat mylintis krepšinį miestas kaip ir dabar, užpildantis halę. Tais laikais ji mums atrodė visai didelė. Kaunas lygiai taip pat ėjo iš proto dėl „Žalgirio“ kaip ir dabar. Aišku, pats miestas keitėsi, kaip ir visi miestai. Bet meilė krepšiniui nesikeičia.“
Algirdas Brazys: „Net negalėjome pasvajoti, kad „Žalgiris“ žais tokioje modernioje arenoje. Kas nepasikeitė, tai „Žalgirio“ sirgalių meilė ir atsidavimas. Halėje galėdavo tilpti 4,5–5 tūkstančiai žiūrovų, o dabar arenoje telpa 15 000. Kas dar pasikeitė? Kai anksčiau pralaimėdavai rungtynes, žmonės į tave pakankamai šnairuodavo. Dabar žiūrovai labiau vertina žaidėjų kovą, pastangas, komandos atsidavimą, žiūri ne tik į rezultatą. Čia yra žengtas didelis žingsnis į priekį. Kai visa arena ploja komandai pralaimint, tai daug ką pasako apie palaikymo kultūrą.“
Kada supratote, kad Eurolygoje galite kažką pasiekti?
Eurelijus Žukauskas: „Mes nesitikėjome laimėti Eurolygos. Žiūrėjome varžovų video, analizuodavome ir suprasdavome, kad jie nieko ten stebuklingo nežaidžia. Pamatėme, kad mes žaidžiame stipriau. Viskas išeidavo automatiškai. Darius Maskoliūnas prieš pusfinalį pasakė, kad jeigu pateksim į finalą, tai į jį eis nuogas (juokiasi).“
Mindaugas Žukauskas: „Turbūt kai patekome į finalo ketvertą. Bet asmeniškai aš apie tai negalvojau. Jau ir taip buvome pasiekę daug, todėl mūsų neslėgė atsakomybė.
Amžiną atilsį Šabtajus Kalmanovičius leido važiuoti su žmonomis, draugėmis. Važiavome į Miuncheną gerai praleisti laiką.
Aišku, kai pusfinalyje nugalėjome „Olympiakos“, tada dar labiau patikėjome, nes ten buvo surinkta tokia komanda, kad sunkiai patikėtum, kad ją galima apžaisti. Tuo metu demonstravome tikrai gerą krepšinį – visi mesdavome tritaškius, Tyus dalindavo perdavimus, prasiveržimais sutraukdavo gynybą.“
Kaip jums atrodo, kas lėmė tokią neįtikėtiną „Žalgirio“ sėkmę?
Eurelijus Žukauskas: „Turėjome T. Edney, jis kurdavo visą „programą“. Jis daug ką padarydavo. Išvykose visi susirinkdavome į mano kambarį ir visą laiką šnekėdavomės, daug bendraudavome.
Aišku, nebūdavo nei telefonų, nei interneto. Niekas nebuvo kambaryje po vieną – po rungtynių pasiimdavome alaus, diskutuodavom, kartu analizuodavome, kas ką padarė gerai ar blogai. Jeigu po rungtynių reikėdavo keltis kokią 03 val. nakties, mes nueidavome miegoti kokią 02:00 val. Treneris viską žinodavo ir nepykdavo. (šypsosi).“
Mindaugas Žukauskas: „Treneris Jonas Kazlauskas surinko komandą, kolektyvą, buvo karvedys, kuris mus vedė į priekį. Buvo labai gera rūbinė – surinkti jauni, „alkani“ lietuviai. Aš atvažiavau iš Šiaulių, Eurelijus – iš Klaipėdos, Dainius Adomaitis – iš Vilniaus. Saportos taurė man apskritai buvo pirma patirtis Europos klubiniame krepšinyje.
Paprasčiausiai žaisdavome krepšinį, leisdavome kartu laiką ir po rungtynių, ta atmosfera persikėlė ir į aikštę. Kai jauti komandos draugo petį, žinai, kad gynyboje ateis pagalba, viskas lengviau. Taip nesipykdami ir važiavome. Nežinau, ar turėjome daugiau talento nei kitos Eurolygos komandos. Aišku, mums pasiteisino NBA lokautas, nes galėjo atvažiuoti stiprūs legionieriai. Du sezonus pavyko iš eilės sukurti pasaką su laiminga pabaiga.“
Algirdas Brazys: „Labai gerai, kad toje pačioje pozicijoje turėjome skirtingo stiliaus žaidėjus. Vidurio puolėjo pozicijoje – Eurelijų Žukauską ir Jiri Zideką, įžaidėjo – Darių Maskoliūną ir Edney. Galėjome žaisti labai įvairų krepšinį. Turėjome labai stiprų lietuvių pagrindą – Saulių Štombergą, Dainių Adomaitį, Mindaugą Žukauską. Tas pats Tomas Masiulis gal nebuvo ryškus puolime, bet darė labai daug juodo ir nematomo darbo.“
Kokie tikslai buvo keliami komandai prieš Eurolygos sezoną?
Mindaugas Žukauskas: „Tikslų nebuvo. Niekas net negalvojo apie kažką pirmą kartą atvykus į tokį turnyrą. Nežinau, ar vadovybė savo mažam rate turėjo kažkokių tikslų, bet į komandą jų niekas neatnešė. Tikslas buvo laimėti LKL ir gerai pasirodyti Eurolygoje – nebūti paskutiniais. Gavosi kaip gavosi.“
Gal turite linksmą istoriją iš čempioniško sezono, kuria galėtumėte pasidalinti?
Eurelijus Žukauskas: „Anthony Bowie po vienų laimėtų rungtynių išvykoje nupirko brangaus viskio. Atrodo, tai buvo „Blue Label“.
Mes susirinkome viešbučio kambaryje, Bowie buvo kažkur trumpam išėjęs. Kai jis grįžo, paklausė – ką mes čia darome? Atsakėm, kad maišome viskį su kola. Jis aiškino, kad taip negalima, kad tokį gėrimą reikia gerti gryną. Mums be kolos neskanu buvo, nesuprasdavome dar tokių dalykų (juokiasi).
Kai laimėjome Eurolygos finalą, kažkiek pasivaišinome ir rytoj jau reikėjo skristi atgal į Kauną. Atsimenu, kad prie stalo buvo „Pizza Jazz“ savininkai. Jie sako – mes duosim jums 30 proc. nuolaidą visam gyvenimui. Niekas iš esančių prie stalo nesureagavo. Po to pasakė – gerai, 50 proc. nuolaida. Tada jau visi sureagavo (šypsosi). Iki šiol turim tą 50 proc. nuolaidą maistui.“
Algirdas Brazys: „Sutinku su Bowie – jeigu jau išsirenki tokį viskį, tai jį reikia gerti gryną (juokiasi). Aišku, netikiu, kad jie tuo piktnaudžiaudavo. Kaip ir netikiu, kad jie tuo klausimu galėtų lygintis su mūsų karta. Kad žaidėjai komandos viduje kažką pasidarydavo, aš net neabejoju. Viską padaryti taip, kad niekas neišgirstų – irgi yra menas. Aš pats tą praėjęs kaip žaidėjais ir visi mes esame žmonės. Dabar krepšininkai tais klausimais gyvena visai kitokį gyvenimą.“
Mindaugas Žukauskas: „Linksmai gyvendavome, kiekvienas patiria kažką linksmo gyvenime. Bet palikime tai praeičiai ir kiekvieno fantazijai (šypsosi).“
Ką prisimenate iš ŽAS dainos „Euroliga“ įrašų?
Eurelijus Žukauskas: „Tai buvo neįtikėtina, Aš nemėgstu tokių dalykų, bet gerai pavyko. Kai per rungtynes užgrodavo tą dainą, visi iškart užsivesdavome.“
Mindaugas Žukauskas: „Labai greitai mes tą dainą įrašėme. ŽAS sugalvojo idėją, mums pasiūlė atlikti konkrečias roles, atvažiavome ir įrašėme per kelias valandas. Visi žalgiriečiai gerai dainavo, nereikėdavo antrų dublių (šypsosi). Daina buvo įrašyta užbėgant į priekį – kai įrašinėjome, mes dar net į finalą nebuvome patekę. Bet ta avantiūra pasiteisino.“
Algirdas Brazys: „Tai buvo labai sėkmingas ir pasiteisinęs projektas. Praėjo šitiek metų, o daina vis dar skamba „Žalgirio“ arenoje, išliko savotiškai populiari ir neužmirštama. Tai daug pasako.“
Čempionų sutiktuvės Karmėlavos oro uoste. Prieš tai ir po to buvote patyręs kažką panašaus?
Eurelijus Žukauskas: „Žmonės sėdėjo ant stogų, visi žiūrėjo, plojo. Buvo kažkoks kosmosas.“
Mindaugas Žukauskas: „Aš iki tol nieko nebuvau patyręs, man buvo tada tik 23-eji. Aišku, buvo 1996 m. Atlantos žaidynių sutiktuvės, bet nebuvo taip gerai, kaip laimėjus Eurolygą.
Sutikime buvo žmonių jūra – visas kelias nuo Karmėlavos iki Kauno centro buvo pilnas rankomis susikibusių žmonių – kaip per Baltijos kelią. Tai iš tikrųjų buvo kažkas nerealaus.
Buvo darbo diena, bet žmonės išėjo iš darbų arba buvo išleisti iš jų, kad galėtų mus pasitikti. Tai amžiams įstringantys dalykai, kurie džiugina.
Mes užsikūrėme nuo Arvydo Sabonio, Rimo Kurtinaičio, Sergejaus Jovaišos krepšinio. Ta karta sėmėsi stiprybės iš Modesto Paulausko kartos, o ji – iš tarpukario Lietuvos krepšininkų. Visi mes už kažko kabinamės ir krepšinis yra ta vieta, kur galime didžiuotis ir parodyti kažką pasauliui. Pasiimame kas geriausio, pritaikome kažką naujo ir einame toliau.“
Algirdas Brazys: „Man sutiktuvės įstrigo jau tada, kai mes 1998 m. laimėjome ketvirtfinalį prieš Belgado „Beobanka“ ir užsitikrinome vietą kito sezono Eurolygoje. Jau tada žmonių kiekis mane maloniai nustebino. Net nekalbu apie sutikimą, kai laimėjome Saportos taurę ar Eurolygą. Tada tokie sutikimai buvo kažkas naujo ir neįtikėtino. Tu važiuoji su kortežu, tave lydi policija. Panašiai kaip Popiežių Lietuvoje. Tokie dalykai – neužmirštami.“
1998 m. vasarį Ennisas Whatley praktiškai su finaline sirena pataikė pergalingą metimą Raimundo Saportos taurės aštuntfinalio serijoje prieš Bursos „Tofaš“ klubą. Jeigu ne šis metimas, Eurolygos net nebūtų buvę...?
Eurelijus Žukauskas: „Whatley buvo labai tikintis. Kai atvažiavo, jis pasakė, kad aš jums padėsiu laimėti Saportos taurę. Taip ir įvyko.“
Mindaugas Žukauskas: „Klausimas, ar mes kada nors dar būtume pravėrę tas duris. Tai buvo didelis postūmis, nes mes patekome į Eurolygą sportiniu keliu. Lietuvai tada komerciniu keliu patekti į Eurolygą būtų buvę tikrai sunku. Whatley – visiška priešingybė Bowie. Kai kartu vakarieniaudavome, iš Whatley galėdavai vos žodį išpešti. Jų charakteriai skirtingi, bet abu buvo labai geri komandos draugai.“
Algirdas Brazys: „Žalgiryje“ buvau 20 metų ir man Whatley išliko aukščiausios klasės pavyzdys tiek kaip žaidėjas, tiek kaip žmogus. Man jis kažkuo panašus į Keenaną Evansą. Ennisas buvo išskirtinis.“
Kuo E. Whatley buvo toks išskirtinis?
Algirdas Brazys: „Viskuo – jis praėjo narkotikų liūną, išsiskyrė su šeima, jam buvo nutikę daug blogų dalykų gyvenime, o po to žmogus visiškai pasikeitė. Kiek teko domėtis, jo naujoji žmona jį grąžino, sakykime, į doros kelią. Jis nustojo vartoti visus tuos dalykus. Į treniruotę jis atvažiuodavo anksčiau ir automobilyje skaitydavo Bibliją.
Man jis išlikęs kaip labai šviesus žmogus. Tai geras pavyzdys šiuolaikiniam jaunimui. Jis galėtų skaityti paskaitas apie narkotikų žalą ir tai, kaip iš to liūno išbristi. Jis ne tik buvo geras krepšininkas, rimtai atsidavęs treniruotėms, turėjo labai aukštą bendravimo kultūrą.
Jis gynyboje pasiimdavo varžovų lyderį už gerklės taip, kad jam pradingdavo noras žaisti krepšinį. Kai reikėdavo taškų, kad komanda puolime pasijaustų patogiau, Whatley paimdavo ir įmesdavo. Jis į „Žalgirį“ ir Lietuvos gyvenimą įnešė labai daug pozityvo. Tai, sakyčiau, yra žmogus–unikumas.“
Kitą sezoną atvažiavo T. Edney, A. Bowie ir J. Zidekas. Legionieriai tais laikais Lietuvoje dar buvo egzotika, tiesa?
Mindaugas Žukauskas: „Taip, ne visi ir anglų kalbą mokėdavome, kad galėtume gerai susikalbėti. Buvome neseniai pabėgę iš Sovietų Sąjungos. Mūsų karta dar turėjo kalbos barjerą, nebuvo tiek drąsos, kad prieiti ir daugiau kažkiek pabendrauti.
Legionieriams čia irgi kažkiek buvo neįprasta. Bowie buvo atvažiavęs iš NBA, o mes, Lietuva, dar tik skleidėmės kaip žiedelis. Tie pilki pastatai...Naujų daugiaaukščių dar nebuvo, todėl, sakyčiau, jiems taip pat buvo kultūrinis šokas.“
Algirdas Brazys: „Jie prie komandos priprato greitai, bet buvo niuansėlių.
Pamenu, sezono viduryje surengėme stovyklą Palangoje. Mes norėjome, kad komanda žiemą prasibėgtų lauke, o legionieriai į mus žiūrėjo kaip į bepročius (šypsosi).
Turėjome labai stiprų lietuvių pagrindą, bet atvykę legionieriai tapo komandos siela. Apie juos viskas sukdavosi. Buvo smagu žiūrėti į tokį krepšinio virtuozą kaip Edney. Jis su tokiu mažu ūgiu sugebėdavo išdarinėti fantastiškus dalykus Eurolygoje. „Žalgirio“ sirgaliai jį prisimena ir iki šiol laiko dievuku.
Bowie „Žalgiryje“ buvo labai temperamentingas. Labai įdomus, laisvai bendraujantis žmogus. Jis sugebėdavo užvesti komandą, o kai reikia, būti labai „išlaikytu“. Kai mes, treneriai, duodavome Bowie pravesti apšilimą, pamatydavome tokių pratimų, judesių ir tokių šou elementų... Tai būdavo labai nestandartiniai pratimai. Jo veiksmai sukeldavo labai teigiamas emocijas visoje komandoje.“
Eurelijus Žukauskas: „Į „Žalgirį“ Edney atvyko be kontrakto, jis atvyko į peržiūrą. Atvažiavome į Venstpilį, kur Edney ir sužaidė pirmas savo kontrolines rungtynes. Po rungtynių prie mūsų priėjo treneris ir paklausė, ką darom su Edney – paliekam ar ne? Aš pasakiau, kad tokio žaidėjo dar nesu matęs. Pasitarėme ir nusprendėme, kad jis turi pasilikti.“
Bowie Kaune buvo pasileidęs plaukus. Aišku, kai būdavo lemiamos rungtynės, jis „ateidavo“ į rungtynes. Sezono pradžioje aš tikrai negalvojau, kad jis toks geras žaidėjas.
Mindaugas Žukauskas: „Bowie – tikrai linksmų plaučių žmogus. Su juo niekam liūdna nebūdavo. Jis ir toje ŽAS dainoje buvo pagrindinė figūra. T. Edney buvo ramus, labiau užsidaręs savyje, o Bowie buvo atviras visiems, mėgavosi gyvenimu ir krepšiniu.“
Tikite, kad „Žalgiris“ gali pakartoti šią 1999 m. Eurolygos pasaką?
Algirdas Brazys: „Kodėl gi ne? Šarūno Jasikevičiaus „Žalgiris“ jau buvo labai arti to, kai mažajame finale nugalėjo Maskvos CSKA. 1999 m. mes irgi nelaimėjome turėdami didžiausio biudžeto. Aišku, dabar Eurolyga yra labai pasikeitusi ir žiauriai stipri. Bet „Žalgiris“ praktiškai visada balansuoja ant atkrintamųjų ribos, o tai rodo, kad esame gera ir konkurencinga komanda. Reikia patekti į atkrintamąsias, ketvertą, o jame gali nutikti bet kas.“
