• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Paprastai žmonės poreikio patenkinimą sieja su gėriu, slopinimą – su blogiu. Kas nutiktų, jei individas sau duotų valią tam tikrų norų patenkinimui, nekontroliuodamas ir nepaisydamas jokių aplinkybių? Kokį vidinės kontrolės būdą pasirenkame siekdami nuslėpti instinktyvius visuomenei nepriimtinus impulsus?

REKLAMA
REKLAMA

Dauguma klasikinės psichoanalizės teorijos atstovų, tokių, kaip A. Adler, C. Jung, W. Reich ir kt. sutinka su S. Freud  teiginiu, kad mūsų pasąmonė yra valdoma “malonumo principo", nuolatos ieškančio pasitenkinimo. S. Freud, skaitydamas paskaitas Vienos universitete (“Psichoanalizės įvadas. Paskaitos." 1915 – 1917 metai) malonumo principą išskyrė kaip vieną iš pirminių instinktų, kuris reiškia siekį maloniai atsikratyti įtampos ir be skausmo patenkinti poreikius. Sąmoningai suprantame, jog visą gyvenimo eigą tenkiname įvairius poreikius – fiziologinius (alkis, miegas), psichologinius (saviraiška, garbė, sėkmė), savisaugos (namai, artimas žmogus, noras jaustis saugiai) ir kt. Žmonės nuolatos siektų malonumo, jei psichinis gyvenimo modelis nepaklūstų realybės principui, kurio tikslas  – išsaugoti visą organizmą atidedant patenkinimą tol, kol  bus galima pasiekti palengvėjimą tinkamu būdu. Tokiu būdu mes tvarkome santykius su išorine realybe kliaudamiesi sąmoningais suvokimo ir problemų sprendimų gebėjimais. Ką šiuo atveju aš vadinčiau –  “tinkamu būdu" pasiekti palengvėjimą? Tarkim, kaip “tinkamai" homoseksualios orientacijos vyrui ar moteriai patenkinti savo lytinį potraukį visuomenėse, kur homoseksualumas yra smerkiamas? Kaip individas gali “tinkamai" nuslopinti poreikį prievartauti, žudyti, griauti ir tenkinti visus primityvius savo norus?

REKLAMA

Jeigu žmogaus elgesį reguliuotų tik pirminiai procesai, t.y. psichinis vyksmas, kai poreikis patenkinimas fantazijoje ar sapne,  mes negalėtumėme atskirti realaus objekto, tinkamo mūsų poreikiui patenkinti, nuo jo vaizdinio. Pirminių procesų mąstymas vyrauja pasąmonėje – dominuoja iracionalūs, neprognozuojami, impulsyvūs neorganizuoti vaizdiniai, nepaisantys nei laiko, nei loginio nuoseklumo principų, nei skirtumų tarp priešingybių. Pavyzdžiui, tokie yra mūsų sapnai, kur greta gali sugyventi priešingi dalykai, o dalys nesiskiria nuo visumos. Taip pat, toks yra vaiko mąstymas iki kalbos atsiradimo, kuomet  kūdikis jaučia haliucinacinio pobūdžio malonumą, tačiau šis negali patenkinti jo realių poreikių. Vaikiška psichika nemoka atidėti poreikių patenkinimą ir įsisąmoninti, kad be jo ir jo poreikių patenkinimo yra dar ir išorinis pasaulis. Tokio žinojimo atsiradimą psichoanalitikai sieja su ego asmenybės dalies formavimusi. Ši asmenybės dalis atsakinga už mūsų impulsų kontrolę atsižvelgiant į realybės reikalavimus. Jos padedami išmokstame poreikius nukreipti tinkama kryptimi.

REKLAMA
REKLAMA

Mūsų psichikoje yra palaikoma pusiausvyra tarp malonumo tenkinimo ir poreikių kontrolės. Todėl, kai priešingi poreikiai ir motyvai, kurie negali būti vienu metu realizuoti susiduria, įvyksta – konfliktas. Pasąmonė vaidina pagrindinį vaidmenį motyvacijoje dėl to, jog veiklumą gauna iš instinktyvių potraukių, o jos turinys nepraleidžiamas į sąmonę todėl, jog gali būti pavojingas, kelia grėsmę. Pasąmonės turinys yra aktyviai slopinamas ir gali pasireikšti tik aplinkiniais keliais. Taip yra dėl to, kad egzistuoja konfliktas tarp individo poreikių ir visuomenės, kurioje jis gyvena, reikalavimų. Visuomenė negalėtų išlikti, jei žmogus realizuotų visus savo pasąmoningus impulsus: ji kontroliuoja žmogaus elgesį grasindama bausmėmis. Per tėvų nuostatas ir auklėjimą visuomenė įteigia žmogui savo vertybes. Jei žmogus padaro ką nors netinkama, jis jaučia kaltę. Galvodamas apie visuomenės požiūriu blogą elgesį, žmogus jaučia nerimą, gėdą. Konfliktas tarp žmogaus potraukių ir vidinės kontrolės yra nuolatinis. Individas turi išmokti spręsti šį konfliktą: realistiniu būdu patenkinti poreikius neperžengdamas visuomenės priimto elgesio ribų. Šis momentas yra ypač svarbus, pasak S. Freud, žmogus patiria psichologinę traumą tuomet, kai nesulaikomas siekis patenkinti pasąmoningus norus prasiveržia į jo sąmonę ir sutrikdo jos funkcionavimą. Tuo atveju, kai žmogus negali pasiekti objekto, reikalingo potraukiui patenkinti, aktyvumas nukreipiamas į kitą objektą, grąžinamas į subjektą arba pakeičiamas jo pobūdis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Reguliuoti vidines tendencijas mums padeda psichologiniai gynybos mechanizmai, kurie ir sudaro didžiausią pasąmoningos veiklos dalį. Todėl, sąmoningai, mūsų poreikis malonumo patenkinimui tiesiogiai nepasireiškia, šį poreikį stengiamės transformuoti. Daliniai seksualiniai potraukiai ir iš jų susidedantis seksualinis siekis pasižymi dideliu sugebėjimu keisti savo objektą, išmainyti jį į kitą, taigi, ir lengviau pasiekiamą; dėl tokio sugebėjimo keistis ir pasiruošimo pasitenkinti surogatais smarkiai sumažėja patogeninis priverstinio atsižadėjimo poveikis. Vienas procesų, padedančių išvengti nuokrypių ir ligų dėl priverstinio atsižadėjimo, įgavo ypatingą kultūrinę reikšmę. Jo esmė tokia: seksualinis siekis nuo savo tikslo – dalinio malonumo arba malonumo, pavyzdžiui, pratęsti giminę nukreipiamas į kitą, nebe seksualinio pobūdžio tikslą; jį galime pavadinti socialiniu. Šį procesą vadiname “sublimacija", sutikdami su įprastu vertinimu, pagal kurį socialiniai tikslai laikomi aukštesniais už seksualinius, iš emės, egoistinius, tikslus. Sublimacija – potraukio, kurio negalima realizuoti, transformavimas ir realizavimas visuomenės sankcionuota veikla. Beje, sublimacija tėra tik vienas specialus atvejis, kai seksualiniai siekiai remiasi kitais, neseksualiniais, siekiais.

REKLAMA

Tai pasąmoningas  psichinis veiksmas, kurio paskirtis – apginti individą nuo skausmingų jausmų. Vidinis konfliktas sukelia nerimą arba kaltės jausmą, o sublimacija – šiuos jausmus sumažina. Paprastai, nepriimtinus impulsus arba idėjas mes išlaikome pasąmonėje, tačiau kas nutinka kai išstūmimo pastangų nepakanka ir siekimas patenkinti potraukį yra per stiprus impulsas, su kuriuo negalime susitvarkyti. Štai čia ir panaudojama sublimacija, kuri poreikio patenkinimui suteikia socialiai priimtiną formą, pavyzdžiui, sportas, menas, mėgstama profesinė veikla.  Šis gynybos mechanizmas taip pakeičia ir užmaskuoja uždraustus norus, kad jie pasireiškia net moraliniais imperatyvais ir transformuojasi itin kardinaliai. Manau, pavyzdžių pateikti galima labai daug – politiniai veikėjai, bandantys savo  homoseksualumą ar potraukį priklausomybėms transformuoti į socialiai žymią ir aktyvią visuomeninę veiklą; profesionalūs sportininkai, slopinantys agresiją fizine iškrova; aktyviai dirbantis verslininkas, bandantis užgniaužti vidutinybės kompleksą ir savo nepageidaujamą impulsą paversdamas priešingu norams ir t.t

REKLAMA

Mūsų unikali psichika sukurta taip, kad galėtumėme gintis ne tik nuo kitų, bet ir nuo paties savęs. Nemanykime, kad pasitenkinimo stygius tapo visiškai nereikšmingas dėl tokių priemonių, kaip sublimacija. Tai nėra paprastas barjeras nuo pasąmoningo potraukio, tai modifikavimo priemonė, apsauganti individą nuo netinkamų veiksmų. Tačiau, nuolatinis siekis pasitenkinti, jo patogeninė galia visada išlieka. O daugelio žmonių sugebėjimas sublimuoti yra labai menkas.

Neringa Kardamovičiūtė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų