Lietuvių kanalai tebekeičia pavadinimus. Ar pakis kas iš esmės, atsakyti sunkiau. Aišku, išgirdus “malonią” naujieną, kad firmos “Acme” nupirktas ir Lietuvos sinefilų taip lauktas naujasis Jimo Jarmuscho filmas “Kava ir cigaretės” kino teatruose apskritai nepasirodys, vis daugiau vilčių tenka sieti su televizija. Nors ir čia apstu kuriozų...
Šeštadienis
Juokingiausias šią dieną kuriozas, šiaip ar taip, parodo visišką lietuviškųjų kino “globėjų” nekompetenciją, kuri iš esmės - net ne tiek juokinga, kiek graudi. Amerikiečių rašytojo Rono Nyswanerio filmas “Pensilvanijos princas” (TV1, 16.30 val.) visur reklamuojamas kaip dar vienas Choderlo de Laclos “Pavojingų ryšių” kino variantas - su anais prancūziškais Valmono, Sesilės bei kitų klasikinių personažų vardais, nors iš tikrųjų dar jaunas Keanu Reevesas čia kuria 1988 metų paauglį vėjavaikį, ekrane figūruoja Fredžio Kriugerio kaukė, ištraukta Helovyno proga, ir niekas iš Pensilvanijos gilumėlės realijų neturi nieko bendra su XVIII amžiaus tipiškai prancūziškomis intrigomis.
Kartais atrodo, kad, padėčiai su kino menu šalyje katastrofiškai prastėjant (pavieniai renginiai nesiskaito), televizijoms irgi žvelgiant į šį darbą kaip į kažką pašalinio, skirto užpildyti tarpus tarp reklamų, Stepokui ir beliks vienintelė funkcija: ne tiek atkreipti dėmesį į vertingus kino meno kūrinius, nes jų horizonte nuosekliai mažėja, kiek taisyti nesubrendėlių klaidas, stengtis, kad žiūrovai nesipainiotų, sakysim, tarp kokių septynių skirtingų pavadinimų, kuriais Lietuvoje demonstruojamas vienas ir tas pats filmas, ir panašiai. Utilitarinis triūsas, bet nemanau, kad jis žemintų.
BTV, nuosekli savo naujovėmis, vėl rodo indų melodramą “Meilės iššūkis” (13.00 val.). Būdinga, kad dabarties Indijos kine tarp visokių niekų jau pasirodo ir intriguojančių socialinių pasakojimų, padedančių pažinti šalies dabartį, o ne vien jos klišes. Bet kur tau: narsiam policininkui už nuopelnus kaip ant padėklo atnešama “gražiausia Indijos mergina”, žodžiu, viskas “kaip gyvenime”. Ačiū kanalui, ačiū.
Rinkimų išvakarėse Lietuvoje gana aktualiai suskambėtų JAV teisės institucijas įtikinamai kritikuojanti psichologinė drama “Išduotas pasitikėjimas” (TV1, 21.00 val. ir kitądien 13.00 val.). Juk provokacijų virtinė, kuriose skęsta Thomo Sellecko vaidinamas juristų dinastijos atstovas, - nėra nematytas bei negirdėtas dalykas ir mūsų kraštuose. Gaila, jokios (kad ir klaidingos, kaip “Pensilvanijos princo” atveju) reklamos ši drąsi juosta kažkaip nesusilaukė.
Ispanų režisieriaus Gerardo Veros komedija “Moteris lietuje” (1 Baltijos kanalas, 15.15 val. ir pirmadienį, spalio 11 d., 9.20 val.) nėra iš pačių naujausiųjų, tačiau bent jau lietuvių žiūrovui reiškia premjerą. Tai - meilės trikampis, išreikštas su visu ispanišku temperamentu, suvaidintas gerų aktorių. Angela Molina jau buvo pasirodžiusi garsiose juostose “Vidurys dangaus”, “Demonai sode”, jau dirbo su Luisu Bunueliu “Tame niūriame geismo objekte”, tik dar iki Almodovaro priaugusi nebuvo, o Antonio Banderas iš viso tuomet dar neturėjo savo tarptautinės šlovės. Neprimygtinai rekomenduodamas, tarsiu, kad kine visuomet labai įdomu pajusti sąsajas, ryšį, suvokti, kas iš ko išsirutuliojo.
Sekmadienis
Ch. Savigny, pasimetusi aktorės garderobe, ir Ch. Estenas, žvelgiąs į akis mirčiai, - meniško almanacho, J. Jarmuscho ir W. Wenderso novelių herojai (“Dešimčia minučių vyresni: triūba”).
Minėjau, kad lietuviai neišvys įsigyto (kažkoks absurdas!) Jimo Jarmuscho filmo kinuose. Užtat rusų kanalas “RenTV” - prisigyvenom! - savaip kompensuoja skriaudą ir šiandien rodo 2002 metų Kanuose sėkmingai pristatytą almanachą, kurio titruose figūruoja ir “Negyvėlio”, “Šuns vaiduoklio” statytojo pasaulyje garsi pavardė.
Filmas vadinasi “Dešimčia minučių vyresni: triūba” (22.55 val.). Keistokas pavadinimas apeliuoja į filosofinę Laiko kategoriją, į tą kino materiją, kurią Andrejus Tarkovskis vadino “įamžintu laiku”. Septynias vaidybines, vienos idėjos susietas noveles, pasirašė tie įžymūs įvairių kraštų kinematografininkai, be kurių šiandieninis kinas atrodytų labai jau monotoniškas, nevertas dėmesio, tą įrodo ir vien pramogine produkcija užpildytų kino centrų salių tuštuma Lietuvoje. Beveik realios gyvenimo trukmės neilgas noveles tarsi nutvieskia amžinybės ilgesys.
Septyni menininkai. Jau minėtas amerikiečių “nepriklausomasis” Jimas Jarmuschas. Savo subtilioje nespalvotoje novelėje jis rodo aktorės (Chloe Savigny) garderobą ant ratų, tą trumpą, laikiną, trapią užeigą, kurioje gyvenimo mirksniai tebesitęsia, o iliuzijos byra. Werneris Herzogas, kaip neretai, pasirenka jam artimą senųjų indėnų civilizacijų aplinką. Wimas Wendersas - jaunuolį (Charlesas Estenas), į kurio akis, pakeisdama žmogų, jau spėjo pažvelgti mirtis. Tarp autorių - nenuolankusis Bronkso juodaodis kūrėjas Spike’as Lee, ispanas, garsiojo “Spiečiaus” autorius Victoras Erice, Kinijos metras Chenas Kaige (“Imperatorius ir žudikas”), šįkart pasirinkęs ne istorinius kataklizmus, bet šiuolaikinio žmogaus nesugebėjimą atsisakyti įprasto gyvenimo jaukumo, natūraliai įsilieti į falokratiškų dangoraižių darkomą miestą.
Juokingiausioje suomio Akio Kaurismakio novelėje “Šunims negresia pragaras” vėl pasirenkami tie patys ankstesnio jo pilnametražio filmo “Žmogus be praeities” herojai, tik štai mintis atsiranda jau kitokia, kone priešinga.
Eksperimentai su trumpu metražu, kai panašią idėją skirtingomis priemonėmis išreiškia visai kitokio meninio braižo kūrėjai, - vis populiaresnis naujojo kino, protestuojančio prieš nesibaigiančių superhitų estetiką, reiškinys. Kitos garsenybės (tarp jų - Godard’as), pastvėrusios estafetę, jau sukūrė ir antrąją almanacho “Dešimčia minučių vyresni...” dalį.
Šiandien būtų galima parekomenduoti ir jauno Slovėnijos režisieriaus Daniso Tanovičiaus vaidybinę juostą “Niekieno žemė”, 2001-aisiais pelniusioje minėtuose Kanuose prizą už scenarijų ir “Aukso kamerą” už geriausią debiutą, - juodo, skaudaus humoro pritvinkusį pasakojimą iš Balkanų karo laikų. Tačiau minėti tai, ką neva žada demonstruoti kabelinės televizijos (“Niekieno žemė” žadama 20.30 val.), pastaruoju metu pasidarė labai rizikinga, nes su viešai paskelbtomis programomis realiai rodomi filmai neretai neturi nieko bendra. Teko girdėti “geranorių” balsų: kas čia baisaus, tiesiog, matyt, laiku filmo negavo. Ne, brangieji kabelininkai, skelbkitės, kai viską žinosite tiksliai: juk žiūrovai, be kurių jūs tiesiog neegzistuotumėte, verti bent elementarios pagarbos, jie irgi planuoja savo laiką ir net laisvalaikį. Nežinojote?
Mielą Arūno Žebriūno ekranizaciją pagal Astrid Lindgren “Seklio Kalio nuotykiai” šįvakar (LTV-2, 19.20 val.) ir trečiadienį, 15.15 val. primena vis dar niekaip nepasibaigianti lietuvių filmų Retrospektyva, nors komentuojančio kritiko Sauliaus Macaičio nuobodulys ekrane pastebimai stiprėja.
Pirmadienis
Šiandien galima imti aiškintis, kodėl Vilniaus televizija persivardijo TV5 kanalu ir ką mums - turiu galvoje kino gerbėjus - tai gali duoti.
Anksčiau, kaip matėme, Vilniaus TV labai priklausydavo nuo maskvietiško “RTR Planeta” kanalo. Retransliuodavo jų - išskirtinai rusiškus - filmus. O šiandien TV5 vaizdelis šiek tiek įvairesnis, beveik kaip ant populiarių agurkų etiketės.
Įdomiausia, kad filmai čia, matyt, pasirodys savi, ir kitų šalių taip pat. Štai “RTR Planeta” šiandien rodo apipelėjusią biografinę liaupsę “Stalino sakalui”, žymiajam lakūnui Valerijui Čkalovui (16.10 val.), o TV5 smaginasi visai nauju filmu apie airių muziką (“Vaikinai ir mergina iš Klero apygardos”, 12.30 val. ir kitądien 19.00 val.). Jau neblogai.
Jei pastebėjote, kaip nykiai stūgavau, kai LTV prisipirko Claude’o Chabrolio filmų, bet ciklo iš jų nesuformavo, supratote, kad mėgstu kryptingai sudėliotas kino programas. Šia prasme TV5, panašu, pelno baisiausius pagyrimus. Štai jau šiandien, pačią pirmąją “naujosios politikos” dieną, TV5 ekrane išnyra net keturios kino rubrikos: “Rusų kinas”, “Linksmas kinas”, “Moterų kinas” ir pagaliau “Geras kinas”. Žinoma, su logika čia nelabai draugaujama: išeitų, kad rusų ar linksmas filmas negali tuo pačiu metu būti ir geras. Ar tikrai?
Dėl šiandieninio rusų filmo, 1998 metais Dmitrijaus Meschijevo statytos melodramos “Moters nuosavybė” (8.05 val.) nesiginčysiu. Jausmų painiava ekrane - tokia pat nelogiška, kaip tos kanalo rubrikos, o vienas pagrindinių privalumų - aktorės, emigrantė Jelena Safonova ir reemigrantė (po to, kai pas mus Vilniuje ilgokai pagyveno) Tatjana Liutajeva. Žavusis Aleksandras Abdulovas suspėjo užsištampuoti ir nusivalkioti.
Tas naujas filmas apie airių (beveik keltų) muziką kažkodėl pateko po rubrika “Moterų kinas”. Keista, nes ir režisierius Johnas Irvingas - visavertis vyras ir originalo pavadinime figūruoja tik “Vaikinai iš Klero apygardos”, taigi TV5 darbuotojai greičiausiai vien rubrikai pateisinti įbruko dar ir tą “merginą”. Bet šiaip jau tai gana linksmas miuziklas, nepriekabiausime.
Dėl “linksmo kino” turiu įspėti, kad 1987 metų australų juostą “Kaip Lesas Patersonas išgelbėjo pasaulį” (10.00 val. ir trečiadienį, spalio 13 d., 19.00 val.) kritikai apibūdino niekingiausio “išviečių humoro” pavyzdžiu. Nepainiokite: Australijoje yra du identiškų vardų ir pavardžių režisieriai George’ai Milleriai. Tik vienas jų statė garsųjį “Pamišusio Makso” ciklą, antrąją “Begalinės istorijos” dalį, o šiandien siūlomos juostos Milleris visą amželį prasitrynė periferinėse televizijose, tad nėra ko iš jo norėti nei prasmingo juoko, nei kino išmonės. Beje, personažai - televizininkai.
Dėl “Gero kino”, kaip apibūdinama raiški bei keista gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės antistalinistinė metafora “Atgaila” (19.00 val. ir kitądien, 8.05 val.), sukrėtusi visus dar pačioje “perestrojkos” pradžioje, neturiu nieko prieš. Matyt, šioje rubrikoje sutiksime arthauzinių, sudėtingesnių juostų, kokiomis nacionalinėje televizijoje bandoma formuoti “Elito kiną”, o LNK - “Snobo naktį”. Bet tai tik spėjimai.
Antradienis
Dviejų reikšmingų anos savaitės pakartojimų diena. “TangoTV” (22.00 val.) demonstruoja gabią improvizaciją apie “Įsimylėjusį Šekspyrą”. Per TV1 kanalą - Franciso Fordo Coppolos ne tiek antikarinio (nors medžiaga - Vietnamo karas), kiek filosofinio kūrinio “Šių dienų apokalipsė” režisūrinė versija. Aną savaitę per LNK ji sutilpo į “Snobo naktį”, šįkart, kadangi autorinė versija smarkiai pailgėjo, ji perkertama į dvi serijas (pirma serija šiandien 21.00 val., antroji - kitądien tuo pačiu metu).
Išsamiau apie abu filmus galima pasiskaityti praėjusios savaitės “Namų kino” rekomendacijose, tad gal nebekartosiu.
Šiandien dar šmėkščioja banalokas fantastinis amerikiečių filmas “Šeštoji diena” (LTV, 21.10 val.) su klonuotu Arnoldu Schwarzeneggeriu. Prieš porą metų jis dar nebuvo Floridos gubernatoriumi, o dabar jau galėtų ir nebesiklonuoti - manau, pasakė kinui viską, ką galėjo. Kitos, naujosios Holivudo kartos numylėtiniai Benas Affleckas ir Mattas Damonas pasirodo naujesnėje komedijoje senamadišku, tradicines vertybes teigiančiu pavadinimu “Trečias nereikalingas” (1 Baltijos kanalas, 14.20 val.), nes grupinis seksas šiandien, žinome, madingas, o filmas kovoja už monogamiją. Kartos keičiasi, o meninės vertybės - maždaug kaip Schwarzeneggerio pasirodyme.
Trečiadienis
Su labai jau banalia - kas, kad nauja - serijinio žudiko istorija šiandien galima susitikti naujoje juostoje “Lemtis” (kabelinės televizijos, 20.45 val. - žinoma, jeigu nepersigalvos), bet man labai nesinorėtų, kad jums kiltų toks ūpas...
Nepalyginamai geresnį įspūdį palieka rusų režisieriaus Aleksandro Proškino (praėjusią savaitę matėme jo linksmai liūdnoką kriminalą “Trio”) “Spartakas ir Kalašnikovas” (1 Baltijos kanalas, 11.20 val.). Nors juostai ir prilipinta daugelį atbaidanti etiketė “filmas vaikams”, ir berniūkštis, ir jo draugas, šuo Spartakas, čia panardinti į raiškią dabartinės Rusijos personažų - nuo nuvorišų, banditų iki “bomžų” - atmosferą. Ir net nėra pernelyg sentimentalu.
“Geras kinas” - galbūt, bet “Elito kinas”, kaip šią savaitę LTV apibūdina “Žmogų iš traukinio” (23.10 val.) - vargu. Prancūzų režisierius Patrice’as Leconte’as vis kepa filmą po filmo ir dažniausiai kaip tik populistinius, o ne elitinius. Šį kartą įdomiausia, kas yra ekrane - dviejų charakterių priešprieša. Pagyvenęs banditas (Johnny Holliday) norėtų ramaus gyvenimo, o pagyvenusiam miesčioniui (Jeanas Rochefort’as) kaip tik norėtųsi nuotykių ir įtampos. Kaip “apsikeisti” likimais?
Sumanyta įdomiai, nors tokia idėja kadaise jau buvo įkvėpusi Alfredą Hitchcocką su jo tikrai elitiniais “Nepažįstamaisiais iš traukinio”. O Leconte’as - aišku, ne Hichcockas, jo interesai man kaip tik primena prancūzišką provincialumą.
Ketvirtadienis
Pirmadienio skirsnyje maniau, kad maždaug išsiaiškinau, kas gi kino prasme bus TV5 kanalas, bet, pasirodo, skaudžiai klydau. Ateina ketvirtadienis, o drauge su juo - naujas ciklas. Žinoma, kaip ir BTV, “Indų kinas”. Taigi, grįždami į sovietų repertuarinės politikos erdvę, dėl indų šviečiami būsime net iš dviejų pusių, o konkrečiai šiandien bus rodomi kažkokie apyseniai “Nerūpestingi dvyniai” (19.00 val. ir kitądien 8.05 val.). Ieškoti duomenų, kas gi tai per kinas, manau, būtų per didelė prabanga.
Du filmai su “Oskaro” laureatės Goldie Hawn dukra, miela ir tikrai talentinga Kate Hudson, jau irgi turinčia “Aukso gaublį”, nors ji ir jaunyvo amžiaus.
Trilerio “Paskalos” veiksmas rutuliojasi, atrodytų, ramioje koledžo aplinkoje, kurią netrukus sutrikdo šliaužte šliaužiančios nemalonios paskalos. Aišku, kadangi Noemi, kurią ir vaidina Hudson, yra turtingiausia iš moksleivių, nuodingos strėlės dažniausiai krypsta į ją. Jaunas režisierius Davis Guggenheimas, tiesa, dar nėra itin patyręs, bet idėja gana įdomi ir “Snobo nakčiai” (LNK, 22.35 val.) visiškai tinka, nes jauni filmo herojai - juk irgi savos rūšies snobukai.
Kitas K. Hudson vaidmuo sukurtas tais pačiais 2000-aisiais; filmas viešėjo Lietuvos kinuose pavadinimu “Žingsnis iki šlovės”, o dabar mes jį matysime pavadintą “Beveik įžymus” (RenTV, 0.05 val.). Senoji roko muzika tampa vienu pagrindiniu šio labai šilto kino kūrinio apie vaikiną (Billy Crudupas), žadantį siekti muzikos kritiko karjeros, komponentu. Svarbu ir tai, kad pagrindinis personažas - kone autobiografinis: mat režisierius Cameronas Crowe, jo metų būdamas, irgi rašinėjo straipsnelius apie roko muziką. Tai nekliudo autoriui retro dvasią perteikti šiek tiek ironiškai; tam padeda ir specifinis jaunosios Kate Hudson talentas, ir, žinoma, puiki komikė Frances McDormand, šioje juostoje puikiai vaidinanti ekscentrišką mamytę.
Kadangi ketvirtadienį vyrauja komedijos, galima paminėti ir žinomo prancūzų komediografo Claude’o Zidi juostą “Totalus sekimas” (1 Baltijos kanalas, 11.20 val.). Čia lyg bandoma lengvai parodijuoti Džeimso Bondo filmų ciklą, tačiau, kadangi bondiana - pati sau parodija, kupina šmaikščios autoironijos, tokia užduotis prancūzams pasirodė kietas riešutas.
Penktadienis
Sukūręs “Septynis”, “Kovotojų klubą” ir “Panikos kambarį”, amerikiečių dar nesenas režisierius Davidas Fincheris išsikovojo kone kultinę šlovę. Iš tiesų jo mokėjimas auginti įtampą (“saspensą”), atrodė, po Hichcocko kine kaip ir išsisklaidęs, suteikti realios tikimybės keisčiausioms situacijoms, išskiria jo trilerius iš kitų. Sėkmingai išsiskiria ir kiek anksčiau (1997) statytas “Žaidimas” (Tango TV, 22.00 val.), kuriame Michaelo Douglaso personažas brolio yra panardinamas į keistą ir pavojingą “gyvenimo-žaidimo” akciją. Broliuko išmonė - pasakiška, režisieriaus - taip pat.
Apie kitą šiandieninį trilerį - “Raudoną išėjimą” (1 Baltijos kanalas, 1.05 val.) - kažką panašaus teigti jau būtų sunku. Man regis, filmo kūrėjas, lenkų tautybės režisierius Yurekas (Jerzy) Bogayevichius, neturėjęs namie galimybės kurti filmų, stiprus visai kuo kitu. Jo negailestingos psichologinės dramos apie aktorę, emigravusią Holivudan iš Rytų Europos, - “Ana”, nominuotos “Oskarui”, jau tikrai nebepamirši, o trileriui ir dar apie psichiatrą, kurio vaidmeniui mažu biudžetu disponavęs režisierius tegalėjo pasikviesti beveik degradavusį, manieringą iki kvailumo Mickey Rourke’ą, autorius tarsi ir neturi duomenų. Kartais tiesiog atrodo, kad pati ta žlugimo istorija nelabai jį tedomina.
Šią savaitę namų ekranuose kažkaip visai nebematyti klasikos, tad paminėsiu bent 1970 metų Elmerio Silversteino “Žmogų, vadintą Arkliu” (TVP1, 13.25 val.). Tai labai realistinis indėnų siūksų gyvenimo vaizdas. Į šią terpę patekęs britų aristokratas (neseniai mus palikęs Richardas Harris) praranda sofistinius polinkius, bet randa savy tikrų vyriškumo bruožų.
Dar kinų ekranuose teberodomas naujausias Bernardo Bertolucci filmas “Svajotojai” (BTV, 23.00 val.). Žinoma, tai ne “Konformistas” ir ne “Paskutinis tango Paryžiuje”, tačiau kūrėjo noras prisiminti audringus 1968 metus, jaunąją kartą, paskendusią ne tiek realiame gyvenime, kiek Paryžiaus Sinematekos prieblandoje, yra suprantamas ir simpatiškas. “Svajotojus” gerai žiūrėjo per šių metų lietuvišką “Kino pavasarį”, jie surinko nemažą europinę personažų amžių atitinkančių žiūrovų auditoriją. Šūkauti apie genialumą gal ir nederėtų, bet kad žymusis italų kino metras dar palaiko neblogą kinematografinę formą - faktas.
