Šikšnosparniai – unikalūs gyvūnai, iš kitų išsiskiriantys daugumai žinduolių neįprastomis biologinėmis ypatybėmis. Svarbiausia jų ir visiems puikiai žinoma – tai, kad šikšnosparniai yra vieninteliai pasaulyje skraidantys žinduoliai.
Kabo ir ant vienos kojos
Priekinės šikšnosparnių galūnės yra virtusios sparnais. Skirtingai nei paukščių, šikšnosparnių sparnus sudaro ne plunksnos, o plona odos plėvelė, kuri jungia ne tik priekinę galūnę su užpakaline, bet ir uodegą bei labai pailgėjusių priekinių galūnių pirštus. Vaikščioti ar stovėti jie negali, nes kojos ir pėdos yra per silpnos. Jų kojų pirštai turi ilgus, aštrius nagus bei stiprias sausgysles. Dėl to šikšnosparniui nutūpus pirštai stipriai susigniaužia ir nagai įsikabina į lubas. Jie gali kabėti ir ant vienos kojos. Net žiemodami, kai užmiega keliems mėnesiams, kabo žemyn galva. Pasitaiko atvejų, kai randami vis dar kabantys net negyvi šikšnosparniai. Be to, šikšnosparniai galvą gali pasukti 180 laipsnių kampu, todėl net ir tokioje padėtyje kuo puikiausiai viską aplink mato.
Unikali savybė
Atsižvelgiant į išvaizdą, mitybą ir orientavimosi aplinkoje būdą, visi šikšnosparniai yra skirstomi į vaisėdžius ir vabzdžiaėdžius. Vaisėdžių šikšnosparnių yra apie 180 rūšių – dažniausiai tai stambūs, didelėmis akimis vaisiais mintantys šikšnosparniai, kurie aplinkoje orientuojasi regėjimu. Labai dažnai tai įspūdingo dydžio gyvūnai, pvz., Indomalajinėje srityje gyvenančio kalongo (Pteropus vampyrus) išskleistų sparnų atstumas tarp galiukų siekia 1,7 metro.
Vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai dažniausiai yra mažesni už vaisėdžius, o aplinkoje orientuojasi tiek regėjimu, tiek skleisdami ultragarsą. Tai dar viena unikali šikšnosparnių savybė – skleisdami ultragarsą ir ausimis gaudydami grįžtantį aidą jie orientuojasi aplinkoje. Labai įmantrios kai kurių šikšnosparnių raukšlės ant nosies ir sudėtinga išorinių ausų sandara tiesiogiai susiję su tokia lokacija.
Kelia baimę
Dauguma vabzdžiaėdžių šikšnosparnių minta vabzdžiais, bet yra ir plėšrių, mintančių varliagyviais, ropliais ar net kitais smulkiais šikšnosparniais (pavyzdžiui, netikrasis vampyras (Cardioderma cor). Yra trys rūšys vabzdžiais mintančių šikšnosparnių, apie kuriuos sklando legendos, paskleidusios nepagrįstą šikšnosparnių baimę. Tai vampyrai: paprastasis (Desmodus rotundus), baltasparnis (Diphylla ecaudata) ir apželtakojis (Diaemus youngi) vampyrai. Iš tiesų šių trijų rūšių šikšnosparniai minta krauju. Mokslininkai mano, kad vampyrų protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis, gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo vartoti žinduolių arba paukščių kraują maistui. Bet žmonėms jų bijoti nereikia – šie vampyrai ne tik neminta žmonių krauju, bet ir negyvena Lietuvoje.
Pusę metų gali miegoti
Dar viena unikali šikšnosparnių savybė yra vabzdžiaėdžių šikšnosparnių gebėjimas nepalankiu gyvenimo laikotarpiu 5–35 kartus sumažinti kūno temperatūrą ir dėl to sulėtėjus medžiagų apykaitai nesimaitinti net 5–7 šaltus mėnesius. Tai vadinamasis įmygis arba hibernacija.
Šiuo metu žinoma per 1000 rūšių ir jų skaičius nuolat auga. Jie randami visur, išskyrus dykumas ir poliarines sritis. Vaisėdžiai paplitę Afrikoje, Pietų Azijoje ir Australijoje, o vabzdžiaėdžiai gyvena abiejų pusrutulių miškų zonoje
Grėsmę kelia vėjo jėgainės
Apie vėjo jėgainių pavojų paukščiams kalbama jau seniai, tačiau mažai kam žinoma, kad šikšnosparniams jos kelia daug didesnę grėsmę nei paukščiams. Didžioji dalis šikšnosparnių orientavimuisi aplinkoje naudoja echolokacijos metodą, dėl kurio gali aptikti ir sugauti net uodo dydžio vabzdžius. Todėl jie turėtų išvengti ir besisukančių vėjo jėgainės sparnų. Dažniausiai jiems tai pavyksta, tačiau yra kita bėda.
Kelerius metus vykdytų tyrimų metu buvo nustatyta, kad tik maždaug pusė prie vėjo jėgainių rastų negyvų šikšnosparnių turi jėgainės sparno padaryto sužeidimo požymių. Jie galėjo atsirasti po to, kai šikšnosparniai jau buvo negyvi. Paaiškėjo, kad didžiausia vėjo jėgainių grėsmė šikšnosparniams – apie besisukančių jėgainės sparnų galus susidarantis žemo slėgio laukas. Šikšnosparniui įskridus į šį lauką, oro slėgis jo plaučiuose būna didesnis nei aplinkos, ir dėl šio slėgių skirtumo trūksta mažytės plaučių kraujagyslės. Galima sakyti, kad gyvūnėlio plaučiai tiesiog sprogsta. Tokius staigaus aplinkos slėgio pokyčio (kitaip – barotraumos) sukelto vidinio kraujavimo požymius turėjo 90 proc. prie vėjo jėgainių rastų negyvų šikšnosparnių. Paukščiams taip nenutinka, nes jų plaučiai yra prisitaikę prie panašių poveikių ir todėl yra kitokie nei žinduolių.
Svarbi gamtos dalis
JAV mokslininkų skaičiavimu, dėl 420 Pensilvanijos valstijos teritorijoje veikiančių vėjo jėgainių per metus žuvo daugiau kaip 10 000 šikšnosparnių. Daugiausiai jų žuvo paskutiniais vasaros mėnesiais, kai pradėjo savarankiškai skraidyti jaunikliai. Šikšnosparniai yra labai svarbi gamtos dalis. Jie kontroliuoja vabzdžių gausą – vienas vabzdžiaėdis šikšnosparnis per naktį gali sugauti nuo 500 iki 3000 įvairių vabzdžių. Tad, jei dėl vienos vėjo jėgainės per metus žūva vidutiniškai 25 šikšnosparniai, tuomet lieka nesunaikinta apie 17 milijonų vabzdžių, tarp kurių yra tiek žmones, tiek gyvūnus kankinančios muselės, maliariją platinantys uodai ir medžių ar žemės ūkio kultūrų kenkėjai.
Naikindami vabzdžius – žemės ūkio kultūrų kenkėjus – šikšnosparniai ūkininkams sutaupo daug pinigų. Deja, tyrimai ar bent teoriniai skaičiavimai, kiek šikšnosparniai padeda sutaupyti Lietuvos ūkininkams, nėra atlikti, todėl galima tik įsivaizduoti pasitelkiant realius JAV Pensilvanijos valstijoje atliktų tyrimų ir skaičiavimų rezultatus. Žurnalo „Science“ duomenimis, JAV Pensilvanijos valstijoje šikšnosparniai ūkininkams padeda sutaupyti vidutiniškai 74 JAV dolerius (apie 65 Eur) už akrą (0,4 ha). Šios valstijos Aleghenos apygardoje šikšnosparniai ūkininkams sutaupo apie 642 986 JAV dolerius (apie 565 213 Eur) per metus. Tai labai nedaug, palyginti su kitomis apygardomis, kuriose dirbamų laukų plotai yra daug didesni.
„Šikšnosparnio efektas“
Mažėjant vabzdžiaėdžių šikšnosparnių, daugėja vabzdžių, kurių dalis yra žemės ūkio kultūrų kenkėjai. Tai reiškia, kad ūkininkai, norėdami apsaugoti derlių, bus priversti pirkti ir naudoti didesnį kiekį pesticidų, t. y. patirs didesnes išlaidas derliui užauginti. Tai ir yra „šikšnosparnio efektas“: dėl vėjo jėgainės žūva šikšnosparnis – lieka nesunaikinta dalis kenkėjų – ūkininkai išleidžia daugiau pinigų pesticidams – didėja daržovių savikaina – ūkininkų turguje jos pabrangsta.
Informacija ir žemėlapio iliustracija iš post-gazette.com
Remigijus Karpuška
