Portalo 15min duomenimis, 20 dabartinio Seimo narių priklausė Lietuvos komunistų partijai – 18 iš jų to nenurodė anketose. Minimi politikai – konservatoriai Kęstutis Masiulis, Algis Strelčiūnas, demokratai Vilija Targamadzė, Algirdas Stončaitis, Zigmantas Balčytis, Laima Nagienė, „valstiečiai“ Antanas Vinkus, Dainius Kepenis, Rimantė Šalaševičiūtė, Algimantas Dumbrava, socialdemokratas Liudas Jonaitis, „laisvietis“ Artūras Žukauskas. Anksčiau savo priklausymą komunistų partijai taip pat slėpė ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda – jis į partiją įstojo 1988 metais.
Mykolo Riomerio universiteto docento, politologo Vytauto Dumbliausko teigimu, ankstesnio priklausymo komunistų partijai klausimas tampa vis mažiau aktualus, o politikai be reikalo tai slepia.
„Aišku, politikams garbės tai nedaro. Laikai yra pasikeitę, jeigu kažkada stojimas į partiją buvo būtinas karjerai, tai dabar tėra gėdingas praeities dalykas. Bet aš to taip stipriai nesigėdyčiau, nors pats partijos nariu nebuvau. Juk pirmas nepriklausomas Lietuvos prezidentas Brazauskas – buvęs partijos narys. Nepamirškime, kiek daug kovo 11 d. signatarų priklausė komunistų partijai“, – sakė politologas.
Politologas taip pat teigė, jog ryšiai su komunistų partija daugeliui rinkėjų nėra didelis prioritetas, o pati tema – trumpalaikio aktualumo.
„Didelei daliai rinkėjų tai nerūpi. Daugelis supranta, kokie buvo laikai. Arba galėjai eiti kovoti su sovietų kariuomene, arba galėjai rinktis išlikimą ir prisitaikyti prie sąlygų. Aišku, kita situacija yra su buvusiais milicininkais, KGB pareigūnais ir t.t. Bet jeigu žmogus įstojo į partiją, kad galėtų dėstyti, tai aš nematau nieko blogo. Aš manau, kad tai yra tuščias tyrimas, visiška smulkmena. Yra nepalyginamai svarbesnių visuomenei klausimų. Pavyzdžiui, kas darosi su savivaldybėmis, „čekiukais“, kai tiesiog vagiama iš valstybės biudžeto. Kiek yra problemų sveikatos sistemoje, švietimo sistemoje“, – problemas vardijo politologas politologas.
Socialiniuose tinkluose nemažai dėmesio susilaukė Seimo nario Kęstučio Masiulio atvejis – krikščionių demokratų partijai priklausantis Seimo narys sovietmečiu buvo pasižymėjęs mokslinio ateizmo šalininkas. Pasak politologo, tokios asociacijos šiandien jam papildomai nepakenks.
„Tėvynės sąjungoje visada buvo daug komunistų. Ji buvo įkurta 1993 metais. Tie komunistai padarė daug gerų darbų Lietuvai. Kęstutis Masiulis yra puikiai matomas, savęs neslepiantis politikas. Kai kurie Seimo nariai kurie per daug nesirodo viešumoje, o jis priešingai, viešumos nebijo. Manau, jam tai visiškai nepakenks, nei partijos viduje, nei už jos ribų“, – teigė politologas.
V. Dumbliausko teigimu, vienintelis teigiamas aspektas kilusiame pasipiktinime – šiuo metu Seime svarstomos rinkimų kodekso pataisos, kurios įpareigos politikus atskleisti priklausymą komunistų partijai.
„Tai, kad bus privaloma informuoti apie savo priklausymą komunistų partijai, vertinu teigiamai. Mes savo istorijos nepaslėpsime. Bet koks ryšis su partinėmis ar jėgos struktūromis turi būti nurodomas“, – pabrėžė politologas.
Trūksta aiškių taisyklių
VU TSPMI profesorės Ainės Ramonaitės teigimu, pagrindinė problema išlieka aiškių taisyklių trūkumas – esant dabartinei tvarkai, mažiau sąžiningi politikai išlošia.
„Taisyklės turi būti aiškios, rinkėjai turi žinoti apie priklausymą visoms (taip pat ir komunistų) partijoms. Dabar kai atskleisti tai nėra privaloma, susidaro keista situacija. Sąžiningi politikai nukenčia, o mažiau sąžiningi politikai lieka nenubaustais, bent jau kol išsiaiškinama tiesa“, – sakė politologė.
Pasak sovietmečio patirtis tyrusios mokslininkės, prie priklausymo komunistų partijai klausimo pastaruoju metu sugrįžtama gerokai dažniau nei per praėjusį dešimtmetį. Anot jos, tai lemia atitolimas nuo okupacinio režimo praeities.
„Man savotiškai keista, kad žmonės taip jautriai į visa tai reaguoja ir nedrįsta iš karto paviešinti. Galbūt suveikia atitolimas nuo to laikmečio. Prieš 10 ar 20 metų taip jautriai reaguojama nebuvo. Tuo metu daugelis komunistų partijos narystės fakto neslėpdavo, nes buvo pakankamai gerai žinoma, kad daugelis sovietmečiu politiškai aktyvių žmonių priklausė partijai. Praėję seimai turėjo nepalyginamai daugiau žmonių, priklausiusių komunistų partijai. “, – pabrėžė politologė.
Pasak A. Ramonaitės, taip pat galima įžvelgti ir skirtingą sovietmečio laikotarpio vertinimą lemia ir kartų skirtumai.
„Vyresnio amžiaus žmonės, patys gyvenę sovietmečiu, greičiausiai pažįsta daug žmonių priklausiusių komunistų partijai ir didelės tragedijos iš to nedaro. Bet jaunesnė karta dažnai nelabai žino, kas ten kaip buvo sovietmečiu.
Kalbant apie požiūrį į sovietinę praeitį bendrai, jaunesni žmonės dažnai sovietmetį apibūdina rinkdamiesi atsakymą „nežinau“. Dažnai jiems tenka girdėti prieštaringus pasakojimus – iš mokyklos vadovėlių mato vieną situaciją, iš tėvų pasakojimų – kitą, tad renkasi tokį atsakymo variantą. Vyresnio amžiaus žmonės turi tiesioginę patirtį, tad ir jų nuomonės būna aiškesnės“, – teigė politologė.
Politologės teigimu, įstojimo į partiją aplinkybės buvo skirtingos, tad visuomet įstojimo į partiją vertinti kaip kolaboravimo – nereikėtų.
„Realybė nebuvo tokia paprasta, negalima pasakyti, kad jeigu buvai partijoje, tai esi kolaborantas. Situacijos buvo labai skirtingos ir vyresni žmonės geriau supranta kompleksiškumą. Man atrodo, kad nepaisant požiūrio į sovietmečio režimą, požiūris į priklausymą partijai nėra labai radikalus.
Vieni į partiją stojo labai sąmoningai, nes tai padėjo karjerai, kiti gal sprendė dideles moralines dilemas. Būdavo moralinis barjeras – ką daryti, jeigu nori, kad pakeltų tavo pareigas, bet turėsi stoti į komunistų partiją“, – pabrėžė politologė.
