Kinologas V. Gustaitis skaičiuoja daugiau nei 20 metų šioje srityje. Pasak jo, nepaisant to, kiekviena netektis vis dar yra sukrečianti. Su naujienų portalu tv3.lt jis sutiko pasidalinti istorijomis ir sukrečiančia darbo patirtimi.
Kinologas apie matytus vaizdus: „Tai sukrečia“
Kinologas V. Gustaitis pasakoja, kad matyti vaizdai giliai įsirėžę atmintyje ir juos sunku pamiršti.
„Vaizdas yra labai liūdnas. Po visko nesinori nei pietauti, nei vakarieniauti. Ypač matant tėvų emocijas, jeigu kalbama apie vaiką, kitų artimųjų emocijas – tai sukrečia. Bet kadangi tu žinai, kad tu darai gerą darbą, kad tu padedi surasti artimą asmenį, tai tas dalykas džiugina.
„Vaizdas yra labai liūdnas. Po visko nesinori nei pietauti, nei vakarieniauti. Ypač matant emocijas tėvų, jeigu kalbama apie vaiką, kitų artimųjų emocijas – tai sukrečia“, – sako kinologas V. Gustaitis.
Kada darome pratybas su studentais, mes stengėmės, kuo tiksliau, kuo greičiau aptikti, priklausomai, koks vandens telkinys: didelis ar mažas. Būna, kad šuo pavargsta, jeigu vasaros metas, būna ir saulė karšta, tos oro sąlygos, jos irgi kiša koją. Net jei lyja, žmonės iškviečia, atvažiuoji ir nepaisai jokių oro sąlygų, ir tenka dirbti.
Kaskart tenka susidurti su realybe – nužudytais žmonėmis, su skenduoliais. Reikia būti stiprių nervų, nes ne veltui išdirbau tiek metų pareigūnu, kiekvienais metais tikrindavomės sveikatą, kad tikrai viskas būtų gerai, nesukluptum, neatsitiktų kažkas pamačius tokius vaizdus.
Iš tarnybos laikų galiu pasakyti, kad ne vieną pakaruoklį esame suradę, ne vieną senolį suradę, kuris apgriaužtas miško žvėrių. Taip, kad man tas darbas yra pažįstamas ir turi būti tvirtas. Arba gali dirbti šitą darbą, arba ne“, – sako jis.
Kinologas: „Ta patarlė „už šiaudo skęstantis griebiasi“ yra tikra“
Baltijos kinologijos centro įkūrėjas naujienų portalui papasakojo, kaip dar būdamas vaikas susidūrė su baisiomis vandens pinklėmis. Tuo metu į ketvirtą klasę einantį V. Gustaitį paglemžė Neries gylis, tačiau mažametį išgelbėjo pro šalį keliavusio vyro šuo. Šiandien gerai žinomas kinologas sako, kad čia buvo jo kelionės pradžia.
„Tu jautiesi visiškai beviltiškas. Ta patarlė „už šiaudo skęstantis griebiasi“ yra tikra, nes nežinai ką daryti. Buvo toks atvejis mano gyvenime, dėl ko aš vėliau su šunimis pradėjau dirbti. Vaikystėje mes maudomės Neryje, Kaune, mano tėvai gyveni Žaliakalnyje ir mes nusileisdavome žemyn Jonavos gatve tiesiai į Nerį, ir plaukdavome su pripūstomis mašinų padangomis nuo salos iki salos.
Aš tada buvau galbūt 4-5 klasėje. Kažkaip išslydau iš padangos, mano draugai nuplaukė, o aš pradėjau skęsti. Aš bandau į viršų iššokti ir koks plaukikas iš ketvirtoko. Paskui pajaučiau, kad esu ant kranto ir aplink mane laksto didelis šuo, Rytų Europos aviganis.
Pasirodo, kad pro šalį ėjo vaikinas su ramentais, susilaužęs kojas, pats kinologas. Jis sakė, kad matė, kad tie vaikai, su kuriais plaukiojau, jie griebė už tos padangos ir pabėgo į krantą, nes matė, kad skendau.
Vaikinas vaikščiojo su šunimi prie Neries. Jo šuo labai mėgo viską nešti iš vandens, jis sakė, kad aš panirau ir vėl išnirau, panirau ir vėl išnirau, tai jis matė akmenuką į tą vietą kur turėjau iškilti, šuo priplaukė, pačiupo už plaukų ir ištempė į krantą.
Tokiu būdu aš atradau naują gyvenimą su šunimi. Turėjau tokią patirtį, kai vos nenuskendau, o tai tikrai yra baisus dalykas. Ypač vaikui“, – prisimena vyras.
Padėjo ieškoti dingusio 15-mečio Mykolo
V. Gustaitis prisimena ir neseniai visą Lietuvą sukausčiusį jauno vaikino Mykolo dingimą ir ilgai trukusią paiešką Neryje.
„Tas atvejis, kai ieškojome berniuko Neryje, Vilniuje, nes mūsų kinologas buvo išvykęs į vietą ieškoti, kadangi ten pakankamai srauni upė ir per daug galbūt buvo laiko praėję, kūnas buvo nuneštas, todėl šuo nepaženklino, nes šuo neaptiko kvapo. Nes kūnas buvo sriaunioje upėje ir žymiai toliau negu mes ieškojome.
Būna visokių tų atvejų, bet upėje yra sudėtingiausia ieškoti. Jūroje neteko dar ieškoti. Daugiausiai dirbame ežeruose, upėse, telkiniuose“, – sako kinologas.
Kinologas sako, kad aptikti skenduolių kūnai atrodo skirtingai, mat viskas priklauso nuo vandens, oro ir kiek laiko kūnas išbuvo vandenyje.
„Kuo šiltesnis vanduo, tuo greičiau visi procesai vyksta. Aišku, jeigu kreipiasi į mus ir šuo greičiau atranda. Jeigu tai yra šaltiniuotas ežeras, jei kūnas patenka į tuos šaltinius, tai jis laikosi ilgiau ir tas kvapas išsiskiria žymiai lėčiau. Viskas priklauso nuo to, kokios oro sąlygos.
Ar tai yra pavasaris, ar ruduo, ar tai yra vasara. Kūne vyksta procesai, irimas ir visos dujos kyla į vandens paviršių. Tai mes mokome aptikti būtent tas dujas, būtent tą kvapą, kuris iš kūno sklinda.
Procesas nėra trumpas, šuniuką reikia nuo pat mažens pratinti prie valties, prie vandens, prie oro sąlygų, prie įvairių situacijų ir triukšmo. Pradžioje pradedame nuo liepto, vėliau perkeliame į valtį. Daug pratybų atliekama valtyje, o toliau šuo pratinamas prie reikalingo kvapo“, – pasakoja V. Gustaitis.
