Nacionalinis susivienijimas – tai politinei sistemai nepriklausančių partijų koalicija, kuri jungia ir visuomenininkus. Susirinkusieji pateikė informaciją, su kokiomis kliūtimis koalicija susiduria prieš rinkimus.
Pasak jų, demokratiški ir teisingi rinkimai yra laikomi viena iš svarbiausių teisinės demokratinės valstybės gyvavimo sąlygų, o viena iš tokių rinkimų prielaidų yra sąžininga, lygiavertė visų politinių jėgų ir rinkimuose dalyvaujančių kandidatų konkurencija.
Pagrindinės problemos, kurios akcentuojamos – tai veiklos finansavimo ir starto rinkimuose problemos.
„Keturios politinės partijos sumokėjo rinkimų užstatus ir dar sumokėjo už jungtinio sąrašo sudarymą. Jau nuo pat pradžių susidūrėme su beveik visais neišsprendžiamais keblumais. Kaip žinia, šie rinkimai yra pirmieji, kai juridiniams asmenims draudžiama remti veiklą. Seime atstovaujamos, vadinamos „didžiosios“, arba „biudžetinės“ partijos – susirinko didelius pinigus iš juridinių asmenų prieš pat įstatymo įsigaliojimą, o taip pat – milijonus iš valstybės biudžeto. Kitoms, konkuruojančioms partijoms liko tik labai ribotas finansavimas iš fizinių asmenų aukų. Tačiau rinkimų užstatus negalima finansuoti iš jų – o galima tik arba iš nario mokesčio, arba iš banko paskolos (jei partija turi įkeičiamo turto ir „finansinius srautus“). Kaip antai, Tautininkų sąjunga, kad galėtų dalyvauti rinkimuose šią problemą turėjo spręsti, neribodama nario mokesčio viršutinės ribos, tad jos nariai skubiai “susimetė“ sumą, reikalingą užstatams. Rinkimų agitacijoje su „biudžetininkais“ turėsime konkuruoti jau tik iš ribotų fizinių asmenų aukų“, – neslėpė nusivylimo Koalicijos politinės tarybos pirmininkas Gintaras Songaila.
Visuomenininko Alvydo Medalinsko teigimu, šiuo metu Lietuvoje nėra sudaromos sąlygos sąžiningai kandidatų konkurencijai, o tokios konkurencijos sudarymas yra demokratinės respublikos garantas.
„Tai, kas šiandien yra vadinama rinkimais, yra paprasčiausias parinkimas. Parinkimas tų, kurie galėtų tęsti politiką, kuri patvirtinta Seime ir su juo bendradarbiaujančiose institucijose“, – tikino Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas.
Visuomenininkai suformulavo mintį, kad dėl didelių pinigų judėjimo iš sisteminių partijų žiniasklaidoje pastebimos išankstinės nuostatos, kad rinkimų rezultatai jau aiškūs ir rinkėjams belieka patvirtinti, kad valdžią persidalins pinigingieji. Diskusijos komercinių radijo ir TV programose ir kitur organizuojamos paprastai tik tarp šių išrinktųjų.
R. Ozolo teigimu, kalbėti apie politikos ir Seimo atsinaujinimą kalbėti negalima, nes tai atitverta gelžbetonine siena nuo visų politinių idėjų. Jis akcentavo, kad naujas partijų finansavimo įstatymas tiesiogiai užkerta kelia naujoms politinėms jėgoms į Seimą, o didžiosios partijos gėdingai panaudoja pinigus. „Gėda kalbėti, turėtų trukti kantrybė žmonių, kurie šitokiu būdu bandomi gėdingai ir ciniškai papirkinėti. Jei tai vadinama rinkimų agitacija, tada nežinau, kad yra žmonių žeminimas“, – piktinosi jis.
Nepriklausomybės akto signataras pabrėžė, kad demokratija – tai naujų politinių idėjų atėjimo į politinę erdvę galimybė, naujų protų įsiliejimas. Lietuvos negalima priskirti prie demokratinių valstybių, turint omeny esamą santvarką ir visus trukdžius, kurie dirbtinai sudaromi naujoms politinėms jėgoms.
Kalbėdamas apie Nacionalinio susivienijimo koalicijos diskriminavimą, R. Ozolas piktinosi, kad rinkimuose jai uždėtas 7 procentų praeinamas barjeras, o partijoms – 5 proc. Jo manymu, toks barjeras buvo uždėtas, nes buvo išsigąsta, kad koalicija pateks į Seimą. Rinkimų biuletenis taip pat kelia susirūpinimą, kadangi ilga keturių partijų koalicijos pavadinimui biuletenyje paliekama tiek pat vietos, kiek vienos partijos sąrašo pavadinimui. Įstatyme yra nurodyta, kad pavadinimo šrifto dydis turi būti parinktas toks, kad pavadinimas tilptų į vienos partijos pavadinimo plotelį.
„Rinkėjas gali neįskaityti, kas parašyta, taigi, ribojama jo pasirinkimo teisė, o partijų koalicija atsiduria net blogesnėje padėtyje, negu bet kuri kita partija“, – tikino G. Songaila.
Jo manymu, kad iš susidariusios padėties yra galimos dvi išeitys – žadinti piliečius, atkreipti jų dėmesį į skatinti aktyvumą. „Pavojaus varpais reikia skambinti“, – sakė jis.
Politikas atskleidė ketinimus kreiptis į Vyriausią rinkimų komisiją (VRK) ir bandyti keisti situaciją, prašyti, kad būtų padarytos pataisos, galbūt bandyti kreiptis į teismą.
„Mūsų valstybė giliai serga ir demokratijai iškilo rimtas pavojus, – nuogąstavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė Birutė Valionytė. – Rinkimai – ir piliečių valios išreiškimo būdas. Šiuo atveju procesas stabdomas. Keistai atrodo, kad vedančios televizijos turi lyderių vietas – atrinkti penkis. Nors paprastai lyderiai per rinkimus išrenkami, o ne prieš rinkimus paskiriami“.
V. Radžvilas siūlė veikti radikaliai
Diskusijoje sudalyvavęs politikos apžvalgininkas teigė, kad tokio pobūdžio kalbos gali turėti realios grėsmės demokratijai, kadangi visos išsakytos mintys, kad ir būtų jos teisingos, gali būti pateiktos taip, lyg tai yra savos rūšies nepatenkintų žmonių skundai, kurie dėl savo padėties yra kalti patys.
„Kalbant apie pagrindinius problemos aspektus – reikalinga objektyvi politologinė analizė, manyčiau, kad bet kokių rinkimų baigtį lemia ne pinigai, ne taisyklės, bet iš tiesų tai, kiek žmonės adekvačiai suvokia tikrovę, kurioje jie yra. Norint atkurti demokratiją ar susigrąžinti valstybę reikia nurodyti pagrindinį bejėgiškumo veiksnį – galingą ideologinę kontrolę“, – konstatavo jis.
Pasak jo, užuot nagrinėję ligos priežastys, susirinkusieji linkę kalbėti apie simptomus.
„Lietuvos demokratija baigėsi dar net neprasidėjusi, labai seniai. Mums dar šiandien nelengva suvokti ir pripažinti, kad demokratija yra – ne demokratinė Konstitucija, ne politinės partijos ar organizacijos, fundamentalus demokratijos pagrindas – demokratinė piliečių savivalda“, – teigė jis.
Politologo nuomone, pilietinė politinių valstybės institucijų kontrolė Lietuvoje egzistavo labai trumpai – tik per sąjūdžio bangą.
„Pilietinė valdžios kontrolė – Sąjūdis – buvo sąmoningiausia ir labiausiai organizuota visuomenės dalis“, – pabrėžė jis.
V. Radžvilo manymu, siūloma strategija reikalauti keisti sąlygas ar kreiptis į teismus nėra teisinga,nes tai bus pateikta kaip bejėgiškas noras pagerinti savo rinkimines pozicijas. “Kad išeitum iš sistemos – turi pasiūlyti rinkėjams radikaliai antisisteminę jėgą, o ne tai, kad yra geros ir blogos partijos. Reikia piliečiams perduoti valstybės kontrolę arba ją susigrąžinti. <...> Reikia tokios rinkiminės programos, kurios esmė būtų ne diskriminacija, bet radikalios rinkimų reformos siūlymas. Kad žmonės įsitikintų, kad politinės jėgos nori ir yra pasiruošusios būti kontroliuojamos. Kad būtų įvestos nuostatos, kad rinkėjai gali be diskriminacijų kurti rinkiminius piliečių susivienijimus“, – siūlė politologas.
Pasak jo, žmones reikia įtikinti savo veiksmų ir intencijų nuoširdumu ir tikrumu, tokiu būdu bus šansų atkurti demokratiją Lietuvoje.
