Nieko blogo tėvams manyti, kad išmanusis telefonas būtų kaip Pandoros skrynia, atverianti jūsų sveikam vaikui visas pasaulio blogybes. Dažnai žiniasklaida mirga antraštėmis apie galimą žalą vaikui, jei per anksti suteikiama prieiga prie telefono. Ir net įžymybės nėra apsaugotos nuo šios problemos: pati Madonna yra sakiusi, kad gailėjosi davusi savo vaikams telefonus, kai jiems buvo 13 metų ir sako, kad daugiau to nedarytų, rašo BBC.
Kita vertus, tikriausiai ir pats turite telefoną, kurį laikote esminiu kasdieninio gyvenimo įrankiu – nuo el. laiškų ir apsipirkimo internetu iki vaizdo skambučių ir šeimos nuotraukų albumų. Taip pat kyla svarbus klausimas: jei jūsų vaiko bendraklasiai arba draugai turi išmaniuosius, ar jie neatstums jūsų vaiko kuris jo neturi?
Vis dar yra daug neatsakytų klausimų apie ilgalaikį išmaniųjų telefonų ir socialinės medijos poveikį vaikams ir paaugliams, tačiau esami tyrimai pateikia tam tikrų įrodymų apie pagrindinę jų riziką ir naudą.
Visų pirma, nors nėra visapusiškų įrodymų, rodančių, kad telefono turėjimas ar naudojimasis socialine medija apskritai kenkia vaikų gerovei, tai gali neatskleisti situacijos iš tikrosios pusės. Dauguma iki šiol atliktų tyrimų yra skirti paaugliams, o ne jaunesnėms amžiaus grupėms, o nauji įrodymai rodo, kad gali būti tam tikrų vystymosi fazių, kai vaikams gresia didesnis neigiamas poveikis.
Be to, ekspertai sutaria dėl kelių pagrindinių veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti sprendžiant, ar jūsų vaikas yra pasirengęs naudoti išmanųjį telefoną, ir ką turėtumėte daryti, kai jis jį turės.
„Ofcom“, JK ryšių reguliavimo institucijos, duomenys rodo, kad didžioji dauguma vaikų JK iki 11 metų turi išmanųjį telefoną. Jį turi 44 proc. vaikų iki 9 metų, o nuo 11 metų telefoną gauna 91 proc. vaikų. JAV 37 proc. 9–11 metų vaikų tėvų teigia, kad jų vaikas turi savo išmanųjį telefoną. Europos tyrime, kuriame dalyvavo 19 šalių, 80 proc. vaikų nuo 9 iki 16 metų nurodė, kad kasdien arba beveik kasdien naudojasi išmaniuoju telefonu, kad prisijungtų prie interneto.
Candice Odgers, Kalifornijos universiteto Irvine (JAV) psichologijos mokslų profesorė išanalizavo šešias metaanalizes, nagrinėdama ryšį tarp skaitmeninių technologijų naudojimo ir vaikų bei paauglių psichinės sveikatos, taip pat kitus didelio masto tyrimus ir kasdienius dienoraščius. Ji nerado nuoseklaus ryšio tarp paauglių technologijų naudojimo ir jų gerovės.
„Dauguma tyrimų neranda ryšio tarp socialinės medijos naudojimo ir psichinės sveikatos“, – sako C. Odgers. Tyrimuose, kuriuose buvo nustatytas toks ryšys, poveikio dydžiai – tiek teigiami, tiek neigiami – buvo nedideli. „Didžiausias atradimas iš tikrųjų buvo atotrūkis tarp to, kuo žmonės tiki, įskaitant pačius paauglius, ir to, ką iš tikrųjų sako įrodymai“, – sako ji.
Kitoje apžvalgoje, kurią atliko Kembridžo universiteto (JK) eksperimentinė psichologė Amy Orben, įrodymai taip pat neįtikinami. Nors buvo nedidelė neigiama koreliacija, visų įtrauktų tyrimų vidurkis, A. Orben padarė išvadą, kad neįmanoma žinoti, ar dėl technologijos daro neigiamą įtaką savijautai. Ji pažymi, kad daugelis šios srities tyrimų nėra pakankamai aukštos kokybės, kad būtų gauti prasmingi rezultatai.
Žinoma, šie rezultatai yra vidutiniai. „Mokslinėje literatūroje nustatytas poveikis [gerovei] skiriasi“, – sako A. Orben, o atskirų paauglių patirtis priklausys nuo jų asmeninių aplinkybių. „Vienintelis žmogus, kuris tikrai gali tai spręsti, dažnai yra artimiausi žmonės“, – priduria ji.
Praktiškai tai reiškia, kad nepaisant to, ką sako platesni įrodymai, gali būti, kad vaikai susiduria su sunkumais dėl naudojimosi socialine medija ar tam tikromis programėlėmis – ir svarbu, kad tėvai būtų su tuo susitaikę ir siūlytų paramą.
Kita vertus, kai kuriems jauniems žmonėms telefonas gali tapti išsigelbėjimu – internete galima rasti daug atsakymų apie jiems rūpimus klausimus.
„Įsivaizduokite, kad esate paauglys, nerimaujantis, kad brendimas klostosi blogai arba jūsų seksualumas nėra toks pat kaip jūsų draugų, arba nerimaujate dėl klimato kaitos, kai aplinkiniams suaugusiems tai nuobodu“, – sako Sonia Livingstone, Londono ekonomikos mokyklos (JK) socialinės psichologijos profesorė ir knygos „Parenting for a Digital Future“ bendraautorė.
Tačiau dažniausiai, kai jie naudojasi telefonu bendrauti, vaikai kalbasi su draugais ir šeima. „Jei iš tikrųjų išanalizuosite, su kuo vaikai kalbasi internete […], jų tinklas labai sutampa, – sako C. Odgers. „Manau, kad visa ši mintis, kad vaikas tarsi išnyksta, nebendrauja ir „nenulipa“ nuo telefono – kai kuriems vaikams, žinoma, tai gali būti tikra rizika, bet dauguma atvejų vaikai susijungia, bendrauja, dalijasi, žiūri kartu.“
Tiesą sakant, nors išmanieji telefonai dažnai kaltinami dėl to, kad vaikai mažiau laiko praleidžia lauke, visgi Danijoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 11–15 metų vaikai, atskleidė įrodymų, kad telefonai iš tikrųjų suteikia vaikams daugiau savarankiško judėjimo, nes padidina tėvų saugumo jausmą ir padeda susigaudyti nepažįstamoje aplinkoje. Vaikai teigė, kad telefonai pagerino jų patirtį lauke klausantis muzikos ir palaikant ryšį su tėvais ir draugais.
Žinoma, bendravimas telefone gali turėti ir rizikos.
„Manau, kad telefonas buvo puikus išradimas ir patenkino jaunų žmonių poreikį daugiau bendrauti“, – sako S. Livingstone. „Tačiau daugeliui tai gali tapti rizika. Tai gali priversti jaustis, kad yra vieta, kur yra populiarūs žmonės, į kurią jie stengiasi patekti arba gali būti išstumti“, – pastebi socialinės psichologijos profesorė.
Tiesą sakant, anksčiau šiais metais publikuotame dokumente A. Orben ir jos kolegos aptiko „jautrumo vystymuisi langus“ – kai socialinių tinklų naudojimas yra susijęs su vėlesniu pasitenkinimo gyvenimu periodu – tam tikrame paauglystės amžiuje.
Išanalizavę daugiau nei 17 000 dalyvių, kurių amžius nuo 10 iki 21 metų, duomenis, mokslininkai nustatė, kad 11–13 metų mergaičių ir 14–15 metų berniukų didesnis socialinių tinklų naudojimas numato mažesnį pasitenkinimą gyvenimu po metų. Taip pat buvo atvirkščiai: mažesnis socialinių tinklų naudojimas šiame amžiuje numatė didesnį pasitenkinimą gyvenimu kitais metais.
Tyrėjai teigia, kad tai sutampa su faktu, kad mergaitės brendimo laikotarpį pasiekia anksčiau nei berniukai, nors nėra pakankamai įrodymų, kad tai yra laiko skirtumo priežastis. Kitas langas pasirodė 19 metų amžiaus ir vyrams, ir moterims, maždaug tuo metu, kai daugelis paauglių palieka namus.
„Paauglystė yra tikrai svarbus vystymosi laikas“, – sako A. Orben. „Tave daug labiau veikia bendraamžiai, tau daug labiau įdomu, ką apie tave galvoja kiti. Ir socialinė medija tam tikru metu gali kelti didesnį stresą“, – priduria A. Orben.
Be amžiaus, ir kiti veiksniai gali turėti įtakos socialinės medijos poveikiui vaikams ir paaugliams, tačiau mokslininkai tik pradeda tyrinėti šiuos individualius skirtumus. „Dabar tai tikrai pagrindinė tyrimų sritis“, – sako A. Orben. „Bus žmonių, kurie skirtingais laiko momentais bus labiau neigiamai arba teigiamai paveikti. Tai gali būti dėl to, kad gyvena skirtingą gyvenimą, vystosi skirtinguose taškuose, jie gali skirtingai naudotis socialine medija. Mums tikrai reikia tuos dalykus atskirti
Nors tyrimai gali suteikti peno apmąstymams šeimoms, sprendžiančioms, ar pirkti savo vaikui išmanųjį telefoną, jie negali pasiūlyti konkrečių atsakymų į klausimą „kada?“.
„Bet tai iš tikrųjų gali būti ne toks blogas dalykas, nes tai labai individualu“, – sako A. Orben.
Pagrindinis klausimas, kurį tėvai turi užduoti, sako C. Odgers, yra: „Kaip tai tinka vaikui ir šeimai?“
Daugeliui tėvų telefono pirkimas vaikui yra praktiškas sprendimas. „Daugeliu atvejų tėvai yra tie, kurie nori, kad jaunesni vaikai turėtų telefonus, kad galėtų palaikyti ryšį visą dieną, galėtų derinti dienos planu“, – sako C. Odgers.
Tai taip pat gali būti vertinama kaip gairės kelyje į pilnametystę. „Manau, kad vaikams tai suteikia nepriklausomybės ir atsakomybės jausmą“, – sako Ania Stevič, Vienos universiteto (Austrija) Komunikacijos katedros tyrėja. „Tėvai tikrai turėtų apsvarstyti tai: ar jų vaikai yra pakankamai atsakingi, kad galėtų turėti savo įrenginį?“, – svarsto ji.
Vienas veiksnys, kurio tėvai neturėtų pamiršti, yra tai, ar jie jaučiasi patogiai, kai vaikas turi išmanųjį telefoną. A. Stevič ir kolegų atliktame tyrime nustatyta, kad tarp tėvų ir vaikų kildavo daugiau konfliktų dėl įtenginio, kai tėvai jautė nekontroliuojantys savo vaiko išmaniojo telefono.
Tačiau verta atsiminti, kad turint išmanųjį telefoną nebūtina atverti užtvarų į kiekvieną turimą programą ar žaidimą. „Vis dažniau girdžiu, kad tėvai kontroliuoja, kokias programėles vaikai instaliuoja į telefoną ir ką juose naršo. Manau, kad tai yra išmintinga“, – sako S. Livingstone.
Pavyzdžiui, tėvai taip pat galėtų leisti laiką žaisdami žaidimus su vaikais, kad įsitikintų, jog jie patenkinti turiniu, arba skirti laiko kartu peržvelgti, kaip naudojamasi telefonu.
Nustatydami namų taisykles dėl išmaniojo telefono naudojimo, pavyzdžiui, nelaikyti telefono vaiko miegamajame per naktį, tėvai taip pat turi nuoširdžiai pažvelgti į savo išmaniojo telefono naudojimą.
„Vaikai nekenčia veidmainystės“, – sako S. Livingstone. „Jie nekęs dvigubų standartų. Todėl jei jūs savo miegamajame turite telefoną, naudojate jį prieš miegą, tokiu atveju būsite nesuprasti, kodėl draudžiate tą daryti savo vaikui.“
Net labai maži vaikai mokosi iš savo tėvų telefono naudojimo. Europos ataskaitoje apie skaitmeninių technologijų naudojimą tarp vaikų nuo gimimo iki aštuonerių metų nustatyta, kad ši amžiaus grupė mažai žinojo apie riziką arba jos visai nesuvokė, tačiau vaikai dažnai atspindi savo tėvų technologijų naudojimą. Kai kurie tėvai tyrimo metu netgi atrado, kad vaikai žinojo įrenginių slaptažodžius, todėl galėjo juos pasiekti savarankiškai.
Tačiau tėvai gali tai panaudoti savo naudai įtraukdami jaunesnius vaikus į išmaniaisiais telefonais pagrįstas užduotis ir modeliuodami gerą praktiką. „Manau, kad šis dalyvavimas ir bendras naudojimas yra geras būdas jiems sužinoti, kas vyksta šiame įrenginyje ir kam jis skirtas“, – sako A. Stevič.
Galiausiai nuspręsti, ar pirkti įrenginį vaikui, padės nuspręsti šeimos vertybės. Kai kuriems teisingas sprendimas bus jo nepirkti – ir tai yra nieko baisaus, nes vaikas bet kokiu atveju ras, kaip socializuotis.
„Pakankamai pasitikintys ir bendraujantys vaikai ras išeitį“, – sako S. Livingstone. „Juk dažniausiai jų socialinis gyvenimas vyksta mokykloje, dažniausiai jie ir taip matosi kasdien.“
