Netrukus prasidėsiančioje rudens sesijoje Seimo Aplinkos komitete žadama kelti klausimą: ar Panevėžio regiono atliekų centras buvo pastatytas skaidriai, ar nebuvo dirbtinai padidintos statybininkų sudarytos sąmatos?
Koks šioje istorijoje Seimo pirmininko Arūno Valinsko deleguoto aplinkos ministro Gedimino Kazlausko vaidmuo?
79 milijonai žinomoms bendrovėms
Naujojo Panevėžio sąvartyno teritorijoje buvo įbetonuota simbolinė kapsulė su laišku ateities kartoms. Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Artūras Grucė su džiugesiu skelbė: „Visi darbai turėtų būti baigti laiku“. Išties sąvartyno statybų darbai buvo atliekami su dideliu entuziazmu – įrengiamas gruntinio vandens drenažas, ruošiamas pagrindas hidroizoliacijai, kurios paskirtis – saugoti gruntinius vandenis nuo sąvartyno fi ltrato. Sumontuoti pastato, kuriame įrengta atliekų rūšiavimo linija, pamatai.
Kas gi statė garsųjį Panevėžio sąvartyną?
Pasirodo, tai – AB „Panevėžio statybos trestas“ ir AB „Panevėžio keliai“ jungtinės veiklos pagrindu atliktas projektas. Būtent šios bendrovės tapo konkurso nugalėtojos. Dar anksčiau jos pasižadėjo uždaryti senąjį Panevėžio miesto sąvartyną, pastatyti rūšiavimo liniją. Sutartyje buvo numatyti ir smulkesni darbai – administracinio pastato bei pagalbinių pastatų statyba, pakelės apželdinimas.
Kaip rodo faktai, pinigai minėtoms bendrovėms byrėjo nuolat. „Panevėžio statybos trestas“ dar 2007 metų lapkritį buvo laimėjęs viešąjį paslaugų pirkimo konkursą „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas: penkių atliekų priėmimo punktų, dviejų perkrovimo stočių ir penkių žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelių statyba“. Kas gi lėmė sėkmę šioms bendrovėms?
Keisti ryšiai
Korupcijos šešėlis virš Aplinkos ministerijos sklando jau kurį laiką. Norint suprasti A.Valinsko deleguoto ministro ir artimo draugo G.Kazlausko užmačias bei planus, reikėtų pažvelgti į bendrovių sąsajas ir ryšius su ministru. Tai, ką atskleisime, akivaizdžiai įtikins, kad ministras G.Kazlauskas gali turėti interesą galimai proteguodamas ar palaikydamas „Panevėžio kelius“ ir „Panevėžio statybos trestą“ stambiuose konkursuose, priklausančiuose Aplinkos ministerijos kompetencijai.
Ne paslaptis, kad aplinkos ministras dirbo UAB „Constructus“ projektų vadovu, o šios įmonės pagrindinis investuotojas ir akcininkas – jau minėtoji akcinė bendrovė „Panevėžio keliai“. Jos valdybos pirmininkas Gvidas Drobužas 2008 metais tapo „Constructus“ generaliniu direktoriumi. Jis pakeitė „Constructus“ vadovą Arūną Zabulėną, kuris vėliau tapo ministro G.Kazlausko patarėju. 2006 metais vieno žurnalo tyrimo duomenimis, verslininkas G.Drobužas turtingiausių Lietuvos žmonių sąraše užėmė devintą vietą.
Kita garsi statybos įmonė, laiminti konkursus – „Panevėžio statybos trestas“. Pasirodo, dar 1999 m., vykstant privatizacijai, 49,9 proc. šios bendrovės akcijų įsigijo turtingieji „Panevėžio keliai“. Išvada: „Constructus“, „Panevėžio keliai“ ir „Panevėžio statybos trestas“ – trys įmonės, tarsi motinos virkštele surišti kūdikiai.
Ministras sėmėsi patirties „Merko statyboje“
Nevertėtų pamiršti aplinkos ministro G.Kazlausko įgytos patirties bendrovėje „Merko statyba“. Sugriuvus namui sostinėje, Šiaulių gatvėje, „Constructus“ atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. G.Kazlauskas susirado darbą estų antrinėje įmonėje „Merko statyba“.
2007 metais „Merko statyba“ jau baigė statyti Šiaulių regiono sąvartyną Aukštrakiuose. O tuo metu Estijoje vis dar virė aistros dėl pagrindinės „Merko statybos“ įmonės „Merko Ehitus“ kyšininkavimo skandalo. Bendrovės vadovai rūpinosi, kad Estijos aplinkos ministerijoje didžiausią įtaką turėtų savi patikimi žmonės. Estijos saugumo policija po nuodugnaus tyrimo pareiškė įtarimus „Merko Ehitus“ ir jos pagrindiniam akcininkui Tomui Anusui dėl kyšio davimo bei piktnaudžiavimo pasitikėjimu. Įtarimai kyšio gavimu buvo pateikti estų žemės ūkio ministrei, o aplinkos ministras buvo priverstas atsistatydinti.
Įdomu, kaip nuodugniai šią situaciją išsinagrinėjo aplinkos ministras G.Kazlauskas, įgijęs patirties „Constructus“ ir „Merko statyboje“? Ar kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo skandalai Lietuvai yra svetimi? Estų statybos magnatų sukurtas korupcijos modelis buvo suardytas tik teisėsaugos organų pastangomis.
Sąvartynas – pinigų melžimo objektas
Panevėžio regiono atliekų tvarkymo sistema buvo pradėta kurti dar 2005 metais. Tai vienas didžiausių aplinkosaugos projektų Panevėžio apskrityje. Šiuo metu deklaruojama, kad iki kitų metų siekiama sukurti optimalią atliekų tvarkymo sistemą. Kodėl šis objektas toks brangus?
Pagal pirminį finansinį memorandumą statyti ir įrengti Panevėžio regiono atliekų centrą buvo numatyta apie 30 milijonų litų. Tačiau viešųjų pirkimų metu konkurse dalyvavusios įmonės pateikė kur kas didesnes darbų sąmatas. Tai buvo geras pretekstas išmelžti dar daugiau pinigų iš Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto. Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra taip ir pasielgė – konkursą laimėjusioms bendrovėms skyrė daugiau nei 79 milijonus litų (22 994 660 eurų). Tai yra kelis kartus daugiau nei buvo numatyta bei suplanuota. Be to, viskas parengta taip, kad kiekvienam atskiram statybos darbui skelbiamas konkursas, kurio nugalėtoją lengva nuspėti. Aplinkos ministras G.Kazlauskas greičiausiai garsiai pasakys – konkursas buvo skelbtas man nedirbant ministru. Tai tiesa. Tačiau sistema sukurta taip, kad be Aplinkos ministerijos vadų žinios bei palaiminimo, ji negali funkcionuoti. Konkursai nuolat skelbiami papildomiems ar naujiems darbams. Pavyzdžiui, konkursas, kuriame – papildomi dideli pinigai uždaryti senuosius sąvartynus pagal naują ES programą.
Agentūros atliekų projektų skyriaus vedėjas Dainius Kazlauskas teigia, kad analogiška situacija susiklostė ne tik Panevėžyje, bet ir Vilniuje bei Utenoje. Tačiau jis neneigia, kad statybininkų prašytos kainos buvo išpūstos. Tai vyko per patį bumą, kada sukeltas kainų burbulas dar nebuvo sprogęs.
Įdomus faktas – konkurse dalyvavo ir „Merko statyba“, kurioje generaliniu direktoriumi yra dirbęs aplinkos ministras G.Kazlauskas. Kodėl šiai įmonei nepasisekė, turėtų gerai žinoti aplinkos ministras.
Svarstys Seimo Aplinkos komitete
Algimantas Salamakinas, Seimo Aplinkos komiteto narys:
Būtina giliau paanalizuoti, kaip buvo statomas „Panevėžio regiono atliekų centras“. Jis negali būti brangesnis nei kiti analogiški objektai kituose miestuose. Yra daug kriterijų (pavyzdžiui, gyventojų skaičius), kuriais remiantis galime apskaičiuoti, ar pinigai skiriami statyboms yra pagrįsti. Tai, kad didelius pelningus konkursus nuolat laimi tos pačios įmonės, manęs jau nebestebina. Tokia problema yra daugelyje sričių. Šioje rudens sesijoje būtinai iškelsiu Panevėžio sąvartyno klausimą Aplinkos komitete. Pasidomėsime, ar nebuvo piktnaudžiauta ar padaryta kitų pažeidimų.
Kartais kainos net padvigubėdavo
Artūras Paulauskas, buvęs aplinkos ministras:
Kai dirbau ministru, darbai dėl Panevėžio sąvartyno vyko sklandžiai. Didelių problemų iškilę nebuvo. Konkursą vykdė Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, ji kontroliavo visą procesą. Man žinoma, kad konkursai prasidėdavo su viena kaina, o baigdavosi kita, gerokai didesne. Jos netgi padvigubėdavo. Statybininkai pateikdavo kainas pagal tuometinę situaciją. Tik mano kadencijos pabaigoje kainos ėmė mažėti, atsirado didesnė konkurencija. Sudėtinga įvertinti, kokia reali Panevėžio sąvartyno kaina.
