Dažniau „Sidabrinėje linijoje“ draugystės pokalbiui seneliai nori vyresnio, panašaus amžiaus, pašnekovo. Todėl 27-erių Monika nustebino močiutę Feliciją:
„Močiutė labai stebėjosi, kodėl aš tokia jauna ir noriu su ja kalbėti. Nepasitikėjo kurį laiką. Paprastai ir prašo seneliai, kad jų pašnekovai būtų vyresni“, – apie pradžią pasakoja Monika.
Sunki pradžia
Monika prisimena, kad savanoriavimo pradžia buvo gana sunki psichologiškai. Prieš pradedant savanoriauti, mergina turėjo atsisveikinti su savo pačios močiute.
Pradėti darbą „Sidabrinėje linijoje“ studentę paskatino kaltės jausmas, kad per mažai bendravo su savo seneliais:
„Labai trūko artimųjų... Visada mėgdavau su vyresniais žmonėmis bendrauti, jų gyvenimo istorijas išgirsti. Kai užsiregistravau į sidabrinę liniją, man pasiūlė žmogų, kuris norėtų papasakoti savo istoriją ir šiaip mėgsta kalbėti. Pradėjau prieš pusantrų metų, gal kiek daugiau, ir su ta močiute iki dabar bendraujam“, – atvirauja Monika
Dabar išgirdus, kaip šiltai mergina pasakoja apie drauge tapusią Feliciją, sunkiai būtų galima patikėti, kad pradžia buvo tokia sunki. Tačiau Monika pripažįsta, kad iš pradžių itin daug klausinėdavo, kas pašnekovei patinka. Apie nemėgstamas temas, kaip rūkymas, nekalba.
„Iš pradžių buvo tikrai nelengva, galvodavau ką pasakyt, kad neįžeisčiau, nepakritikuočiau religijos. Labai sudėtinga, kai nežinai, kaip žmogus galvoja, o vyresnių žmonių mąstymo tu jau ir nebepakeisi“, – pasakoja savanorė.
Trūksta ne maisto
Paklausta, ko senoliams reikia labiausiai, Monika atsako trumpai – bendravimo. Mergina pastebi, kad seneliai nenori gauti daiktų, maisto ar kitų materialių dalykų. Svarbiausias jiems tampa žmogiškas ryšys, bendravimas su kitu.
„Močiutė, su kuria šneku, Felicija sakė ir kaimynes kviečiasi, su visais bendraut nori, tiesiog žmonės nenori.
Kaip ir jos artimieji, neturi laiko, nepaskambina, o čia tiek nedaug reikia, kad žmogus pasijaustų nebe vienišas, kad rūpi kažkam“, – apie skaudžią senjorų kasdienybę pasakoja Monika.
Įsirėžė istorija iš jaunystės
Savanorei itin įsiminė senolės pasakota istorija iš jaunystės, kaip tada dar būdama paaugle Felicija ieškojo savo tėvo kapo.
Monika pasakoja, kad kiekvieną kartą, kai tenka pabendrauti su močiute, stebina jos pozityvumas, atkaklumas ir begalinis noras bendrauti:
„Kol ji buvo maža, jos tėtis tragiškai žuvo karo metais. Felicija labai ilgai užtruko ieškodama, kur tėtis palaidotas. Iš pradžių važiuodavo dviračiu, kai buvo dar paauglė. Ir viena, ir bandydavo ieškoti kas nuvežtų į apytiksliai tas vietas, apie kurias mama pasakojo.
Ji nėra visiškai įsitikinus, kad rado jo kapą, bet dar kol galėjo, kol matė, kiekvienais metais per jo gimtadienį nuvažiuodavo aplankyti. Apskritai jos nuoširdumas ir noras bendrauti kiekvieną kartą labai sužavi.“
Mokosi optimizmo
Matydami merginos užsidegimą bendrauti su garbaus amžiaus žmonėmis, artimieji savanorystę palaiko, tačiau draugai iki dabar ne visada supranta, kodėl jauna mergina nori bendrauti su močiutėmis bei seneliais:
„Didelė dalis žmonių nesupranta ir klausia, kam man išvis to reikia, ką ten galima kalbėti su senais žmonėmis.
Sako „geriau nueik į barą“, bet visą laiką galvoju, kad galiu abi veiklas suderinti. Bent kažkiek džiugesio suteikti kitam žmogui, man atrodo yra svarbiau, nei nueiti į kažkokį barą.“
Savanoriavimas „Sidabrinėje linijoje“ Moniką moko empatijos, optimizmo. Savanorė įsitikinusi, kad ne tik gali padėti močiutei pasijusti reikalinga, tačiau ir pati gauna naudingų gyvenimo pamokų.
Felicijos gyvenimas buvo itin sunkus ir paženklintas smurto, netekčių, liūdesio, tačiau, net ir dėl vyro smurto prieš daug metų beveik praradusi regėjimą močiutė nepraranda optimizmo:
„Ji labai sunkiai gyveno. Vyras ją mušė, ji dėl to iš esmės ir apako, bet vis tiek nepraranda to pozityvumo ir kiekvieną kartą palinki ir gerų draugų, kad viskas sektųsi, kad viskas gerai būtų, kad visi sveiki.
Dabar pasakojo, kad nors šventes ir viena sutiko, bet vis tiek buvo geros nuotaikos: „O aš pažiūrėjau per langą, kaip gražu, koks žmogus praeina.“ Pagalvoji kiek nedaug žmogui reikia.“