Vienas intensyviosios terapijos skyriaus (ICU) gydytojas, daugiau nei 25 metus tyrinėjęs būtent šį momentą, atskleidė penkis pagrindinius dalykus, kuriuos pacientai jam pasakojo apie ribą tarp gyvybės ir mirties, rašo thesun.co.uk.
Niujorko universiteto Langone Sveikatos Medicinos katedros docentas Dr Sam Parnia sakė, kad dešimtmečius žmonės pranešdavo apie padidėjusį sąmoningumą, kai sustoja širdis.
„Taip buvo net tada, kai gydytojai žinojo, kad jie nebuvo sąmoningi ir buvo „mirę“, – paaiškino Dr Parnia.
Jis sakė, kad bendraujant su tais pacientais, išryškėjo penki pagrindiniai dalykai. Jie visi:
1. jautė, kad yra gaivinami, 2. girdėjo medikų pokalbius, 3. suvokė, kas vyko intensyvios priežiūros skyriuje po gaivinimo, 4. suvokė, kad eina link savo kelionės tikslo, 5. apmąstė savo gyvenimą.
Dr Parnia sakė, kad be šių paminėtų temų daugelis pacientų svarstė, kaip jų būsena paveikė juos supančius žmones. Kalbant apie kelionės tikslą, kai kurie pacientai teigė, kad jautėsi taip, lyg eina kažkur, kas primena namus. Kitiems atmintyje iškilo seni prisiminimai, kai kurie net prisiminė bauginančius savo gyvenimo momentus.
Dr Parnia teigė: „Apibūdinome žmonių liudijimus ir galėjome nustatyti, kad prisimenama unikali mirties patirtis, kuri skiriasi nuo kitų išgyvenimų, kuriuos žmonės gali patirti ligoninėje ar kitur. Tai ne haliucinacijos, ne iliuzijos, ne kliedesiai, tai tikri išgyvenimai, atsirandantys mirus“.
Šiais metais Dr Parnia pristatė savo tyrimo išvadas Amerikos širdies asociacijos mokslinėse sesijose. Tyrimo metu buvo analizuojami duomenys, surinkti iš 567 vyrų ir moterų, kuriems buvo atliktas dirbtinis kvėpavimas po to, kai nustojo plakti širdis.
Medikams bandant juos gaivinti, prie jų buvo pritvirtinti ir smegenų stebėjimo prietaisai, kurie fiksavo, ar smegenyse vyksta nesąmoningi pažinimo procesai.
Įrenginiai taip pat projektavo vieną iš dešimties saugomų vaizdų į ekraną ir kas penkias minutes leisdavo garsą su tokiais žodžiais kaip „obuolys, kriaušė, bananas“. Tik dešimt procentų šių pacientų išgyveno, o 28 iš išgyvenusiųjų buvo atrinkti pokalbiui.
Nors kai kurie pacientai sakė turėję konkrečių prisiminimų, Dr Parnia teigė, kad tai gali būti „klaidinga medicininių įvykių interpretacija“. Pavyzdžiui, vienas pacientas tvirtino, kad jautėsi taip, tarsi „degtų pragare“ – greičiausiai tai buvo reakcija į lašinamą kalį, aiškino Dr Parnia.
Parodžius vaizdus, kurie jiems gaivinimo metu buvo rodomi ekrane, nė vienas pacientas negalėjo jų prisiminti. Tik vienas pacientas prisiminė vaisius, kurie buvo garsiai tariami, kai jis buvo gaivinamas.
Ekspertai teigė, kad kai kuriais atvejais buvo fiksuojamos smegenų veiklos bangos, kurios išryškėjo iki 60 minučių po dirbtinio kvėpavimo taikymo.
„Mirtis tėra tik procesas“
Paliatyviosios slaugos gydytojos iš Nortamberlando Kathryn Mannix teigimu, mirti „nėra taip blogai, kaip manote“. Ji sakė: „Mirtis, kaip ir gimimas, iš tikrųjų yra tik procesas. Pamažu žmonės vis labiau ir labiau pavargsta. Laikui bėgant jie miega daugiau ir rečiau pabunda“.
2018 m. kovo mėn. Kanados intensyviosios terapijos skyriaus gydytojai išsiaiškino, kad vieno žmogaus smegenų veikla tęsėsi dar 10 minučių po to, kai buvo išjungtas gyvybę palaikantis aparatas, bet kitų trijų – ne.
Daugiau nei 10 minučių po to, kai medikai paskelbė, kad asmuo kliniškai miręs, smegenų bangos, panašios į tas, kurias patiriame miegodami, vis dar tęsėsi.
