Be to, vykdant vadinamajį „išbuožinimą,“ išvežta daug stambių ūkininkų ir jų šeimų. Taip pat į Sovietų Sąjungos gilumą tremti nuteisti 1941 m. Birželio sukilėliai, vokiečių okupacijos metais įvairius administracinius postus užėmę asmenys, policininkai ir kiti sovietų supratimu „antitarybiniai elementai“ bei jų giminaičiai. 1948 – 1951 m. laikotarpiu įvyko trys didžiausi trėmimai: 1948 m. gegužės 22-23 d. - operacija „Vesna“ („Pavasaris“)( jos metu deportuota 40 tūkst. žmonių), 1949 m. kovo 25-28 d. – operacija „Priboj“ („Bangų mūša“)( jos metu ištremta beveik 30 tūkst. žmonių), 1951 m. spalio 2-3 d. – operacija „Osenj“ („Ruduo“)( jos metu deportuota daugiau kaip 16 tūkst žmonių). Prie trėmimų vykdymo prisidėdavo sovietinio rėžimo atstovai, įvairūs vidaus kariuomenės daliniai, stribai (vadinamieji „liaudies gynėjai“).
Deportacijos vykdavo pagal panašų scenarijų. Iš pradžių buvo sudaromi numatytų ištremti šeimų sąrašai. Tuomet, paskirtą datą numatytų ištremti šeimų sodybas apsupdavo vidaus kariuomenė. Šeimos būdavo atskiriamos. Amžiaus ribų taip pat nebuvo, deportavo tiek kūdikius, tiek senelius. Pastariesiems tai prilygo mirties nuosprendžiui. Žmonės būdavo sugrūdami į gyvulinius vagonus ir savaičių savaitėmis antisanitarinėmis sąlygomis gabenami į Sovietų sąjungos gilumą. Sąlygos tremties vietose dažnai būdavo nežmoniškos. Vyravo labai atšiaurus klimatas, trūko maisto, aprangos. Dažnai tremtiniai buvo vežami į iki tol neapgyvendintas žmonių teritorijas.
Ten jie turėdavo ne tik įsikurti visiškai negyvenamoje vietoje, bet ir dirbti sunkų fizinį darbą (dažniausiai miško kirtimuose) nepaprastai atšiauriomis klimato sąlygomis (žiemą temperatūra nukrisdavo iki 50-60 laipsnių žemiau nulio). Todėl mirtingumo skaičiai buvo didžiuliai.
Daugumai deportuotųjų tremtyje teko išbūti iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos ar net ilgiau. Pasibaigus pokarinei rezistencijai ir mirus Stalinui, bei šiek tiek sušvelnėjus sovietinei politikai, tremtiniams po truputį pradėta leisti išvykti iš tremties. Tiesa, grįžimo procesas buvo labai sudėtingas: galimybės grįžti į Lietuvą buvo varžomos, grįžusiems ilgus metus nebuvo leidžiama prisiregistruoti sudaromos kitokios kliūtys.
Iš viso, 1945 – 1953 m. laikotarpiu į Sovietų Sąjungos gilumą ištremta daugiau kaip 100 tūks. Lietuvos gyventojų. Tragiškiausi buvo 1948-ieji, vien per juos deportuota daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių. Manoma, kad tremtyje galėjo žūti apie ketvirtadalį deportuotųjų.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
