Pokalbio metu moteris parodė ir sesers Lilijos žiedą.
„Norėčiau šiame pokalbyje atversti dar vieną baltą lapą. Buvo laikas kai mes praradome viena kitą ir beveik nebendravome. Man dėl to kažkiek nesmagu ir net gėda. Visko įvyko per tuos metus – čia ir jos, ir mano pasirinkimas. Bet aš labai džiaugiuosi, kad per pastarąsias Kalėdas ji grįžo į mūsų šeimą. Džiaugiuosi, kad mes kartu giedojome kalėdines giesmes ir pagaliau pasikalbėjome kartu apie viską. Aš daug metų jos nesupratau, ją smerkiau, kažkuria prasme ją net slėpiau...“ – braukdama ašaras kalbėjo pašnekovė.
Tęsdama pokalbį ji atskleidė, kad su sese buvo nesimačiusi 7-erius metus:
„Kai ji sugrįžo, aš net netikėjau, kad ji atvažiuos. Ji nematė mano vaikų, ji net nežinojo, kad aš pagimdžiau.
Galėjau su ja pakalbėti taip, lyg būtumėme paauglės. Tada mes būtent su Lilija, o ne su Alicija, buvome geriausios draugės.
Negalėjau patikėti, kad mūsų ryšys taip smarkiai galėjo nutrūkti – mūsų šeima juk tokia tobula... Tik pasikalbėjus į ją pažvelgiau lyg į veidrodį. Tarp mūsų – 10-ies metų skirtumas, bet joje aš radau jėgų ieškoti pagalbos ir ją netgi radau.
Aš visada buvau mylimų žmonių apsuptyje, galų gale visos mano galimybės – tiek finansinės, tiek gyvenimo sąlygos – leido man kur kas daugiau, nei jai. O ji atsidūrė duobėje svetimoje šalyje...
Ir, užuot kad jai padėčiau, aš ją smerkiau, o ji tiesiog nenorėjo apkrauti mūsų savo problemomis. Ji iki galo norėjo parodyti, kad yra stipri. Aš galėdavau paverkšlenti, pasiskųsti. Mes žinojome, kad ji serga, bet tai nebuvo sureikšminta, nesupratome, kad tai itin rimta“, – apie sesers ligą užsiminė moteris.
K. Zvonkuvienė pastebi, kad ją su sese vienija daug dalykų, tačiau kovodama su panašiomis problemomis Lilija nesugebėjo išbristi iš ją pasiglemžusių sunkumų.
„Net kai buvo labai blogai, ji nenorėjo iš nieko užuojautos, gailesčio, ji stengėsi viską tvarkytis pati. Aš taip džiaugiuosi, kad mums pavyko grąžinti mūsų santykius. Džiaugiausi, kad Dievas naujiems metams mus taip dosniai apdovanojo.
Ji dar atsisveikindama sakė: „Iki greito, aš neatsisveikinu“. Ji man atvežė kelis auksinius papuošalus ir atidavė pasakiusi, kad jų nenešioja. Aš didžiuojuosi, kad turiu tokią sesę ir kad ji rado jėgų atvykti ir pabūti su mumis visais ir dabar jau atrodo, kad net atsisveikinti. Labai tikiu, kad jai dabar yra šviesiau ir mažiau skauda“
„Per ilgai viską savyje nešiojau. Nesitikėjau, kad didžioji dalis mano skausmo yra būtent dėl sesės. Maniau, kad viskas sukasi apie Donatą, mano profesinę pusę. Pasirodo, kad ta nematoma pusė gali kur kas labiau skaudėti. Net kai ji išėjo, iki galo nebuvau suvokusi, kaip yra blogai. Ta tuštuma atėjo tik dabar <...> Labai noriu, kad ji skristų pas tėtį ir pasakyčiau jai: „sudie, mes greit grįšime“, – pridūrė ji.
Visą pokalbį su Katažina Zvonkuviene pamatykite pokalbių laidoje „Pasikalbėkim“:
Ar čia žurnalistai be jų žinios pila straipsnius. Normalus žmogus tą patį per tą patį nerašinės.
