• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Portalo tv3.lt tiesioginėje vaizdo konferencijoje lankėsi Europos čempionė Airinė Palšytė. 24-erių lengvaatletė atvirai kalbėjo apie dėmesį, pasaulio rekordo siekį, treniruočių sąlygas, širdies draugą ir planus kada nors parašyti autobiografinę knygą.

Portalo tv3.lt tiesioginėje vaizdo konferencijoje lankėsi Europos čempionė Airinė Palšytė. 24-erių lengvaatletė atvirai kalbėjo apie dėmesį, pasaulio rekordo siekį, treniruočių sąlygas, širdies draugą ir planus kada nors parašyti autobiografinę knygą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atiduoda duoklę lietuviams

– Airine, po triumfo sulaukiate labai daug dėmesio. Ar neišvargino?

– Lekiu iš vienų pas kitus. Šiek tiek įtemptas laikotarpis, bet suprantu, kad turiu atiduoti duoklę lietuviams, žiūrovams, sirgaliams, gerbėjams ir tiesiog tiems žmonėms, kurie stebėjo, iš kurių jaučiu palaikymą. Manau, visa tai – malonus rūpestis. Nuovargio yra, bet jis, manau, labiau jausis tada, kai baigsis visas šis maratonas. Kol kas džiaugiuosi, kad žmonėms galiu pasakyti „ačiū“.

REKLAMA

– Jūsų namuose – dviguba šventė. Šeštadienį tapote Europos čempione, dar kartą pagerinote Lietuvos rekordą. Šiandien – jūsų brolio Dominyko gimtadienis. Ką dovanoja Europos čempionės?

– Dažniausiai, kalbant apie dovanas, jis nebūdavo labai įnoringas. Tik vėlesniame amžiuje pradėjau klausti, gal jam reikia to ar ano, gal galiu kažkaip kitaip palepinti. Jam visada nieko nereikėdavo. Sakydavo: geriau kas nors tau. Jis tikrai labai geras žmogus.

REKLAMA
REKLAMA

Tiesiog visi sveikintojai – šeima, artimieji, draugai – susirinksime. Dabar turbūt vyksiu ieškoti baliono, nes bendrą dovaną jau esame nupirkę. Tik negaliu pasakyti, kokią.

– Ar šeimoje turite gimtadienių tradiciją?

– Labai keistas dalykas tas, kad dažniausiai gimtadienį švenčiu varžybų metu. Taip jau supuola, nes vasaros viduryje turime varžybų sezoną. Prieš porą metų gimtadienį švenčiau grįždama iš Pietų Korėjos į Lietuvą, tad turėjau šiek tiek ilgesnį gimtadienį, nes ten diena prasideda truputį anksčiau negu pas mus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Per brolio gimtadienį taip pat dažniausiai dalyvauju įvairiuose čempionatuose. Šiemet po ilgo laikotarpio esu Lietuvoje ir galėsiu tiesiog pabūti kartu.

Aišku, labai smagu visiems susirinkti, nes, žinant mano užimtumą, tai yra labai retas džiaugsmas. Tačiau tikrai stengsimės paminėti, prijungsime senelius, kad jie atvyktų ar mes pas juos keliausime. Be abejo, norisi, kad šventės būtų šeimyniškos ir artimųjų apsupty.

REKLAMA

– Jūs savo dovaną gavote šeštadienį. Kaip medalis?

– Jis, be abejo, yra išskirtinis. Šiandien išgirdau labai gerą mintį, kad medalio forma šiek tiek primena Lietuvos kontūrus. Gal tik trūksta apendikso.

Apdovanojimas man yra labai malonus. Juk tai – aukščiausias mano karjeros pasiekimas. Tikiuosi, kol kas.

Prakalbo apie pasaulio rekordą

– Ar daug sveikinimų sulaukėte? Telefonas ir feisbukas netyla?

– Netyla. Vis dar netyla. Labai gaila, kad ne į visus spėjau atsakyti. Tokiu momentu matosi, koks yra palaikymas. Labai smagu, kad sulaukiu dėmesio ne tik iš lietuvių, o ir užsieniečių. Tai simbolizuoja, kad Lietuva matoma tarptautinėje arenoje. Toks ir yra vienas mano karjeros tikslų. Manau, dar kelias dienas, šią savaitę, telefonas gan greit išsikraus nuo informacijos perkrovos ir sveikinimų gausos. Tačiau labai malonu. Tikrai negaliu pasakyti, kad tai yra varginantis dalykas. Džiaugiuosi. Žmonės sako, kad suteikiau jiems geras emocijas, jie niekada nesidomėjo mano rungtimi, sporto šaka, bet dabar pažiūrėjo. Akys dega, visų nuotaikos geros. Tai, iš tiesų, labai motyvuoja.

REKLAMA

– Kuris sveikinimas nustebino labiausiai?

– Oi. Iš tiesų, net neįsivaizduoju. Kuriozas įvyko prieš apdovanojimų ceremoniją. Laukėme ir viena apdovanojančiųjų, žymi Serbijos šuolininkė, rekordininkė mūsų visų paklausė, ar, kai sveikins, gali mus bučiuoti. Pasimetėme, susižvalgėme ir palikome klausimą atvirą – lai apsisprendžia ji pati. Tai buvo toks išskirtinis būdas parodyti, kad jai yra labai malonu ir ji džiaugiasi mūsų pasiekimais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gavau ir daug tekstinių sveikinimų, skambučių. Tikrai buvo labai nuoširdžių ir smagių sveikinimų. net nežinau, kokį reikėtų išskirti.

– Kas toliau jūsų svajonių sąraše?

– Jeigu tose varžybose dar būčiau pagerinusi ir pasaulio rekordą, turbūt viskas, kas įmanoma, būtų pasiekta. Būtų buvusi fantastinė diena. Tačiau, manau, tai tik mano karjeros pradžia. Tai tik pirmas žingsnis, kurį žengiau ir, tikiuosi, tų žingsnių bus dar daugiau ir man tikrai seksis.

REKLAMA

Pagrindinis mano tikslas, visgi, yra Tokijo olimpinės žaidynės. Jau minėjau, kad Rio de Žaneiro olimpiada man, kaip sportininkei, buvo nenusisekęs startas. Patekimas buvo mano tikslas ir tikrai nebuvau patenkinta. Esu pakankamai užsispyrusi ir, manau, savo tikslus ir norus pasieksiu ir tai įvyks iki Tokijo ir Tokijuje.

– Pasaulio rekordas – 209 centimetrai. Kiek šokate per treniruotes?

– Per treniruotes mažiau. Mūsų rungties treniruočių sąlygos neleidžia įveikti didesnių aukščių nei varžybų metu. Nėra konkurencijos, adrenalino, užsivedimo. Jei šuolininkės per treniruotes įveikia didesnius aukščius nei varžybose, jos labai prastai susidoroja su įtampa ir psichologija. Visa varžybų aura, renginys suteikia papildomos motyvacijos, jėgų. Natūralu, kad varžybose, jei viskas klostosi gerai, pasieki geresnį rezultatą nei treniruotėse. Tarkime, aš, prieš įveikdama 200 centimetrų, treniruotėje peršokau 192. Prieš 201 – 195. Tai nėra riba ir rodo, kad varžybose galiu šokt daugiau.

REKLAMA

– Tai rekordas – jau netoli?

– Jeigu kasmet man sektųsi gerinti po centimetrą, be abejo, būtų kažkas fantastiško. Labai abejoju, ar tai realiai įmanoma, bet galbūt. Tiesiog tokiame aukštyje net ir keliais milimetrais pagerinti savo rekordą yra labai didelis, juodas darbas, reikalaujantis daugybės pastangų. Ne tik fizinių, bet ir psichologinių. Turi labai daug aplinkybių susidėlioti, kad pavyktų tai padaryti. Tai nėra paprasta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Ne kartą sakėte, kad šiemet pakeitėte įsibėgėjimo techniką. Kiek žingsnių atliekate?

– Čia jau techniniai dalykai. Dažniausia žmonės nelabai supranta, kas tai yra. Tačiau yra tam tikras atstumas, kurį aš įsibėgėju, kad galėčiau tinkamai atsispirti ir įgyti pakankamą pagreitį. Anksčiau pradėdavau nuo vienos žymos ir darydavau 10 žingsnių, kurie pabaigoje greitėja, ir šokdavau. Rudenį su trenere nusprendėme, kad reikia keisti ir dabar naudoju aštuonių žingsnių įsibėgėjimą. Tačiau papildomai atlieku dar keturis bėgimo žingsnius. Pagrindinė permainos mintis buvo ta, kad man pavargus, pasisektų lengviau išsijudinti ir didesniu greičiu priartėti atsispyrimo žymą. Bėgimas nėra įpareigojantis, neprašo labai didelių, plačių, energingų žingsnių. Po to neša inercija ir yra lengviau daryti kitus, likusius žingsnius.

REKLAMA

– Kas dedasi jūsų galvoje per tas kelias sekundes, kai įsibėgėjate?

– Apmąstau kiekvieną elementą, kurį reikės atlikti. Turiu tam tikrą frazę, kurią kalbu. Daug kas sako, kad tai burtažodžiai prieš šuolį, bet ta frazė susideda iš tam tikrų techninių komponentų ir aš juos tiesiog akcentuoju. Apgalvoju tai, ką reikėtų padaryti tam, kad šuolis būtų sėkmingas ir techniškas.

REKLAMA

Šuoliui skiriama minutė. Kai lieki vienas, laiko gauni šiek tiek daugiau. Per minutę turi spėti nusirengti, atsistoti į žymą, apgalvoti, kaip ką daryti ir atlikti šuolį.

– Kokia ta frazė?

– Niekam jos nesakau. Norėčiau pasilikti sau. Tai nėra kažkas labai stebuklingo ir aš manau, kad tai yra tiesiog man tinkantis dalykas. Kitiems tikriausiai nepasiteisintų. Net nematau didelės prasmės apie tai šnekėti. Tiesiog man padeda susikaupti, susidėlioti mintis tinkama linkme.

REKLAMA
REKLAMA

Palšytės kasdien negimsta

– Abukart per du metrus šokote uždarų patalpų varžybose. Galbūt jums ten parankiau?

– Oro sąlygos tikrai turi labai daug įtakos. Kai škvalas, liūtis, didžiulis vėjas, šokti, be abejo, labai sudėtinga. Iš kitos pusės, Lietuvos rekordą pakartojau lauke. Centimetru geriausią šalies rezultatą pagerinau viduje. Nors uždarose patalpose sekasi siekti rekordų, manau, vyksta kryptingas judėjimas į priekį ir tie rekordai, tikiuosi, bus ir vasarą. Jeigu švies saulė, kas man labai patinka, bus šilta, sausa, nebus didelio priešinio vėjo, tai, manau, lauke gali sektis gerinti rekordus.

– Olimpinei čempionei ispanei Ruth Beitiai – 37-eri. Ji šeštadienį buvo antra. Galbūt artimiausiu metu pagrindine jūsų varžove bus 19-metė ukrainietė Julija Levčenko, Europos čempionate užėmusi trečiąją vietą?

– Iš tiesų, šis čempionatas pateikė tam tikrų staigmenų, nes į finalines varžybas nepateko buvusi čempionė lenkė Kamila Licwinko. Jos asmeninis rekordas – 202 centimetrai. Taip pat finale nebuvo Vokietijos šuolininkės Marie-Laurence Jungfleisch. Ji praėjusią vasarą šoko du metrus ir Olimpinėse žaidynėse buvo, atrodo, šeštuke. Šios dvi sportininkės tiesiog nepateko į finalą, joms nepavyko įveikti to aukščio, kuris leistų tokią galimybę.

REKLAMA

Manau, ukrainietė, kurią paminėjote, yra auganti sportininkė ir ateityje tikrai bus viena mano varžovių. Tačiau yra ir begalė kitų šuolininkių. Praktiškai visos, kurios dalyvavo Europos čempionate, vyksta ir į Olimpines žaidynes, pasaulio čempionatą. Visos jos yra aukšto lygio ir, pagal tradicijas taip susiklostė, kad dominuoja europietės. Taigi konkurenčių tikrai yra labai daug. Be to, toks jau tas sportas – vienos išeina, kitos ateina. Konkurencija visada būna. Negali būti iškėlęs galvą ir tikėtis, kad būtinai tu būsi pirmas. Turi pasitikėti savimi, bet, tuo pačiu, ir vertinti varžoves.

Džiaugiuosi, kad esu lietuvė ir kad čia esu geriausia. Turiu galimybę vykti į visas įmanomas varžybas, čempionatus. To kartais ne visada gali rusės, nes jų šalyje daug šuolininkių. Taip pat ir Jungtinės Amerikos Valstijos turi keletą normatyvus įvykdžiusių sportininkių. Taigi aš turiu privalumą – kaupiu patirtį ir tai yra pliusas.

– Jums 24-eri, taigi Europos čempionę ir vicečempionę skiria 13 metų. Kada šuolinininkės pasiekia piką?

– Dažniausiai apie 30-uosius metus. Standartiškai tokio amžiaus šuolininkė įgauna pakankamai patirties. Technika tampa pastovia, nebevyksta tam tikri eksperimentai. Be to, būna sudėlioti treniruočių planai, atskleisti tam tikri momentai, kurie yra naudingiausi tobulinant raumenis ir tobulėjant apskritai.

REKLAMA

Mano pliusas tas, kad nuo 17-os metų vykstu į visus didžiausius čempionatus ir pakankamai anksti pradėjau krauti savo patirties bagažą. Pradėjau anksti, tad su trenere daug eksperimentavome ir ieškojome geriausių galimybių tobulėti. Man 24-eri metai ir, tikiuosi, ketverius metus būsiu savo pike, o vėliau bus dar geriau. Pirmiausia, visas dėmesys į Tokijų.

– O Lietuvoje ar yra jūsų įpėdinių?

– Yra augančių sportininkių. Tarkime, Lietuvos čempionate antra buvo šiaulietė Urtė Baikštytė. Ji savo amžiaus grupės Europos čempionate laimėjo medalį. Tai rodo, kad sportininkė tarsi seka mano pėdomis. Tiesa, galbūt, būdama jos amžiaus, turėjau šiek tiek didesnį asmeninį rekordą. Jai dar tikrai yra kur tobulėti.

Sportininkių yra, bet gal ne tiek daug, kiek aš norėčiau. Tačiau olimpinis čempionas kasdien negimsta. Tai yra vienas iš tūkstančio, kartais net iš šimtų tūkstančių. Tikėtis, kad viena po kitos gims palšytės, aleknos ar meilutytės būtų naivu. Yra jaunimo, kuris ateina, stengiasi. Linkiu jam kuo didesnės sėkmės. Pamaina turi užaugti.

Laukia trumpas poilsis

– Tai kas laukia toliau? Maistas? Miegas?

– Dažnai manęs klausia, kaip save lepinu, kuo save pradžiuginu. Iš tiesų, tai yra tokie paprasti, žmogiški dalykai – tiesiog geras miegas, kai netrukdoma gali išsimiegoti. To dėl įtampos dažniausiai nepavyksta padaryti sezono metu, miegas sutrinka. Kitas dalykas – skaniai pavalgyti. Tai yra tie dalykai, kurie žmonėms teikia daug džiaugsmo. O sportininkams tai būna prabanga.

REKLAMA

Po to, kai gerai išsimiegosiu, tikiuosi atstatyti jėgas, o jau nuo kitos savaites vyksiu į Palangą. Su kitais sportininkais dalyvausiu treniruočių stovykloje. Darysiu pratimus, dirbsiu su kineziterapeutu, galbūt tiesiog paplaukiosiu baseine, pasivaikščiosiu pušynėlyje, pakvėpuosiu grynu oru.

Vėliau laukia rimtas pasiruošimas. Balandį mėnesiui vyksime į labai gerą bazę Turkijoje. Ten stengsiuosi kuo geriau pasiruošti. Galiausiai Lietuvoje laukia dar viena stovykla. Galbūt vėl mūsų pajūryje. Toliau ruošimės sezonui. Vasarą laukia labai rimtas išbandymas – lengvosios atletikos pasaulio čempionatas. Taip pat aš, kaip studijuojanti sportininkė, dalyvausiu Universiadoje.

– O kaip viskas vyksta sezono metu? Keliatės šeštą ryto, einate miegoti devintą vakaro?

– Ne, ne, ne. Mane šeštą ar septintą ryto gali pakelti tik mokslininkai, kai einame daryti kraujo tyrimų. Tik tada keliuosi anksti.

Sportuojame labai žmogišku laiku. Sezono įkarštyje, kai turiu šiek tiek mažiau treniruočių, dažniausiai pradedu sportuoti nuo 11 valandos. Miego pakanka. Keliuosi pusę devynių ar devintą. Išsimiegu, papusryčiauju, neskubėdama susiruošiu į treniruotę.

REKLAMA

Miegoti leidžiu sau nueiti 11 valandą vakaro, kartais 12. Stengiuosi susiplanuoti taip, kad naktį miego būtų ne mažiau devynių valandų.

Galėčiau pasakyti, kad labai tikslingai ir kryptingai maitinuosi, bet meluočiau. Kartais ryte skubu, nes noriu ilgiau pamiegoti, tad nesikeliu prieš porą valandų, kad pavalgyčiau rimtus pusryčius. Tiesiog išgeriu kavos, stiklinę vandens, suvalgau sūrelį ar varškytės ir judu sportuoti. Vėliau, antrojoje dienos pusėje, stengiuosi bent kartą rimtai pavalgyti.

Mano režimas nėra labai disciplinuotas. Stovyklų metu, kai turime dvi treniruotes, viskas būna taip sudėliota į vėžes. Atsikeliu, einu pusryčiauti, grįžtu, šiek tiek pavirškinu, pasportuotu, grįžtu, nusimaudau, pasiruošiu pietums, papietauju, šiek tiek pailsiu, pasimokau, pasnaudžiu, vėl einu į treniruotę, nusiprausiu, pavakarieniauju, tada turiu šiek tiek laisvo laiko ir einu ilsėtis. Ir taip beveik kiekvieną dieną. Išskyrus sekmadienį.

– O pietų miegas svarbus?

– Taip. Kai buvau maža, labai nemėgau vadinamo popietuko. O dabar taip gera nukristi kokiam pusvalandžiui ar net 15 minučių, atsigulti, išsitiesti, pailsinti akis...

Atsistatymo procesas sportininkams yra beprotiškai svarbus. Net žinau, kad kai kurie rimti žmonės, turintys įtemptas darbotvarkes, stengiasi pietų metu bent šiek tiek pailsinti akis, galvą. Tai duoda papildomos energijos antrai dienos daliai.

REKLAMA

Sąlygų pagerėjimo nesijaučia

– Ar ši pergalė papildys jūsų kišenę?

– Tikiu, kad daug kam tokių klausimų kyla ir labai nori pasigilinti, kokios sportininko pajamos.

Gausiu premiją iš savo rėmėjo, kuris yra vienas pagrindinių mano finansinių šaltinių. O iš Lietuvos… Nežinau, nesidomėjau. Ne su tokiomis mintimis vykau į čempionatą ir neskaičiavau, kiek galėčiau užsidirbti, jei užimčiau tokią ar kitokią vietą. Tikslai buvo ne tokie.

– Ar jūsų sporto šaka pelninga?

– Geriausi lengvaatlečiai ar šiaip sportininkai remiami valstybės. Jiems skiriama pinigėlių. Be abejo, tai nėra tos sumos, kurios leistų visai savęs neriboti ir neplanuoti. Jei gaučiau tik valstybės remiamą stipendiją, būtų sunku sutaupyti pinigų, išvykti atostogauti ten, kur noriu arba nusipirkti kokį nors brangesnį daiktą.

Taip pat yra mano lengvaatlečių klubas, kuris remia maistpinigiais, moksliniais tyrimais, stovyklomis. Kartais – aprangomis. Anksčiau netgi mokėdavo ir už psichologo konsultacijas.

– Lietuvoje – prastos treniruočių sąlygos. Ar jau sulaukėte valdžios pažadų jas pagerinti? Kai Rūta Meilutytė tapo olimpine čempione, buvo sakoma, kad baseinai dygs kaip grybai.

REKLAMA

– Ar išdygo daug grybų Lietuvoje? Apie problemas kalbama, šneku ir aš. Anksčiau pradėjau kalbėti socialiniuose tinkluose, dabar – viešai, į eterį. Manau, bazių tikrai turėtų būti daugiau ir geresnių. Pažadų visuomet girdime. Kol kas jų, tampančių realybe, nesulaukiame. Būtų labai smagu pagaliau sulaukti bent jau vieno gero, kokybiško maniežo Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Tai turėtų būtų tiek miestui, tiek šaliai prestižas. Vis dėlto, kol kas maitinamės pažadais.

– Ar tokios pergalės padėtį gali pagerinti?

– Manau, pergalės atneša papildomo dėmesio. Galbūt daugiau vaikų ateina į lengvosios atletikos treniruotes. Iš valdžios tikriausiai taip pat yra papildomo dėmesio. Tačiau kad situacija pasikeistų kardinaliai, taip tikrai nėra ir tikriausiai nelabai bus. Vis tiek mes, lietuviai, turime krepšinį, kuris yra tarsi mūsų religija. Suprantu, kad kitos sporto šakos nesijaučia „numeriu vienas“ Lietuvoje. Tačiau kuo daugiau įvairių pasiekimų bus, tuo daugiau šnekės apie lengvąją atletiką, šia sporto šaka susidomės ir sportuoti ateis vaikai ar juos atves tėveliai. Juk ši sporto šaka – iš tiesų labai graži, įvairiapusė, turinti platų rungčių pasirinkimą. Tikiuosi, šis medalis bus ne paskutinis, jų bus dar daugiau ir leis mūsų sporto šakai iš tiesų vadintis karaliene.

– Ar vaikas turi būti talentingas? Galbūt užtenka darbo?

– Be abejo, bet kuris sportininkas, nesvarbu į kokią sporto šaką beateitų, turi turėti kažką tinkamo jai. Tikriausiai mano sudėjimo žmogui būtų labai sudėtinga varžytis tarp sunkiaatlečių. Vis tiek esu aukšta, liekno kūno sudėjimo.

Lengvojoje atletikoje yra daugybė rungčių. Judrus, universalus vaikas, atėjęs į šią sporto šaką, ras sau tinkamą. Aišku, reikės įdėti darbo, nes kartais sakoma, kad tas, kuris mažiau talentingas, daugiau dirba ir pasiekia rezultatų. Tas, kuris talentingas, dažniausia būna tinginys ir galutinis rezultatas būna toks, kad abu pasiekia panašų rezultatą. Tačiau galima pasiekti tam tikrų aukštumų. jei yra ir didžiulis noras, charakteris, užsispyrimas, ir talentas ar potencialas.

Širdis – užimta

– Sportuojate, studijuojate. Ar laiko sau lieka?

– Tvarkaraštis labai įtemptas. Prieš Olimpines žaidynes teko sustabdyti studijas, perkelti visus krūvius į šiuos metus. Fiziškai būčiau niekaip nespėjusi. Nors bakalauro studijas puikiai derinau, besiruošdama olimpinėms žaidynėms. Galbūt esu pakankamai universalus žmogus ir man sekasi susidėlioti savo dienotvarkę taip, kaip norėčiau. Aišku, kartais šiek tiek kenčia poilsis, bet organizmas pasako, kada gana. Reikia šiek tiek pailsėti, leidžiu sau tai padaryti.

Manau, viską lemia taip, kaip susidėlioji savo prioritetus. Jeigu treniruotė svarbiausia, jai skiriamas pagrindinis dėmesys. Prieš tai yra kokybiškas poilsis, maistas. Visi kiti planai dėliojasi po to. Juk norisi rezultatų, o jie susideda iš labai smulkių elementų.

– Esate apsupta krepšininkų – tėčio, mamos, brolio. Kokią jūsų laisvalaikio dalį užima krepšinis?

– Labai mėgstu žiūrėti krepšinio rungtynes ir palaikyti mūsų rinktinę, sportininkus. Mano geriausia draugė anksčiau taip pat žaidė krepšinį. Ir pakankamai profesionaliai, geruose Lietuvos klubuose. Esu iš visų pusių supama krepšininkų. Tai yra dalis mano kasdienybės. Tikrai smagu domėtis tuo, kas vyksta.

Pasaulio čempionato Portlande metu vykome į NBA rungtynes. Tiesiog pažiūrėti, norėjosi pabūti toje atmosferoje.

Kad pati laisvalaikiu žaisčiau kontaktinį sportą, būna retai. Visgi vengiame traumų. Tačiau pasirengimo laikotarpiu pamėtau ne kartą. Nuo krepšinio aikštelės nepabėgu, nes turime vieną elementą, būdą treniruoti šoklumą – kamuoliuko dėjimą į krepšį. Vaizdu, kaip tai darau, esu dalijusis savo socialiniuose tinkluose. Tai buvo pakankamai plačiai paplitę ir daug kas buvo nustebęs, kad mergina deda į normalaus, standartinio dydžio krepšį.

Krepšinis – dalis mano pomėgių ir laisvalaikio. Apskritai nežinau, kaip lietuviai gali nuo to kur nors toli pabėgti.

– O kaip su modelio darbu?

– Nesu profesionalus modelis, nepriklausau jokiai agentūrai. Tiesiog galbūt esu tinkamų duomenų sportinėms fotosesijoms. Aišku, esu kviečiama ir į kitas. Tarkime, mados žurnalų. Esu vieno lietuviško prekės ženklo veidas. Kelerius metus iš eilės pavasario kolekcijoje būnu modeliu. Tai yra labiau mano laisvalaikis. Man tai smagu, nebijau kameros, fotografų. Tai yra geras laisvalaikio praleidimo būdas, hobis, papildoma veikla. Tuo labiau, po to gaunu smagių momentų nuotraukų.

– Modelis, Europos čempionė… Dargi esate laikoma viena gražiausių Lietuvos sportininkių. Vaikinų dėmesio turbūt nestinga?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Taip, dėmesio tikrai yra. Ir ne tik iš vaikinų. Apskritai dėmesio nestinga.

– Galbūt jau esate išsirinkusi ir antrąją pusę?

– Turiu antrąją pusę. Ir jau labai ilgą laiką. Tik tiek, kad jis šiuo metu ne Lietuvoje. Draugas baigė magistrantūros studijas Danijoje, ten liko dirbti. Šiuo metu dirba savo svajonių darbą. Tiesiog būname kartu per atstumą. Tai nėra labai paprasta. Kaip ir minėjote, yra didžiulis dėmesys. Ir kai to dėmesio norisi, kai esi vienas ir būni pavargęs, labai nelengva. Tačiau kol kas viskas yra taip, kaip yra.

– O kaip su mintimis apie šeimą? Būna ir netikėtumų. Tarkime, trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė neseniai su sprinteriu britu Richardu Kilty susilaukė atžalos.

– Manau, tokie dalykai profesionaliame sporte turi būti planuojami. Niekam ne paslaptis, kad yra priemonių, kaip tai daryti. Suprantu, kad vaikinams sportuoti ir derinti karjerą su šeima yra daug lengviau. Tuo metu moterims norisi vaikučių, šeimynos. Tačiau tai turi būti suplanuota ir išpildyta, kada reikia, o ne prieš pat Olimpines žaidynes.

Labai džiaugiuosi Dovilės atveju. Aišku, galbūt tai galėjo įvykti šiek tiek vėliau, bet matau, kokia ji laiminga, sūpuodama vaikutį, kokia graži ir darni jų šeima. Mes, lengvaatlečių bendruomenė, galime pasidžiaugti jos sėkme.

Aš tokių staigmenų neplanuoju. Kai ateis laikas, kai pasiryšiu tam, manau, viskas bus pakankamai gerai apskaičiuota, suplanuota.

– Esate prasitarusi apie dvi savo svajones – autobiografinę knygą ir asmeninį restoraną.

– Tokie pasisakymai išsprūsta. Galbūt ir turiu minčių, norėčiau turi savo asmeninį restoraną, nes dievinu maistą, jo gaminimą, patinka eksperimentuoti virtuvėje. Esu išbandžiusi ne vienos šalies virtuvę. Tačiau, manau, Lietuvoje restoranų rinka yra prisipildžiusi, atsidarė ir nemažai naujų. Įkurti dar vieną, konkurentą kitiems, šiuo metu nebūtų visai protinga.

Be abejo, yra minčių apie biografinę knygą. Viskas prasidėjo, kai visi ėmė manęs klausinėti, ką rašau savo knygutėje. Juokavau, kad kuriu savo autobiografiją.

Kai kalbu su draugais, kurie su sportu neturi daug bendro, jie stebisi tam tikrais faktais ir sako: Airine, kaip įdomu, kodėl tu apie tai nekalbi savo socialinuose tinkluose, kodėl apie tai kur nors neužsimeni? Man tai atrodo pakankamai normalus dalykas. Tai yra sportininko gyvenimo dalis. Praėjus šiek tiek laiko, supratau, kad tai normalu tik man. Žmonės dažnai nežino povandeninių dalykų, užkulisinių niuansų. Kai pradedi šnekėti, jie būna susidomėję. Manau, ateityje tai gali virsti kažkokia knyga ar tiesiog memuarais. Žmonės tai turėtų būti įdomu. Todėl neatmetu galimybės. Kodėl gi ne?

– Kokius faktus turite omenyje?

– Tarkime, tą pačią dopingo kontrolę. Šiuo metu visa tai plačiai eskaluojama, gaudomi Rusijos sportininkai.

Žmonės žino, kad sportininkai yra tikrinami, bet nenumano, kokiais būdais, kaip vyksta procedūra. Tarkime, aš, kaip išmanus žmogus, telefone turiu programėlę. Ji skirta antidopingo organizacijai, kuri gaudo sportininkus, juos tikrina, prevenciškai užsiima šia veikla. Programėlėje turiu kalendorių. Jame privalau kasdien žymėti, kur būnu. Kiekvieną mielą dieną turiu pažymėti, kur miegu ir išskirti valandos laikotarpį, kada mane gali atvažiuoti patikrinti. Anksčiau, neturėdama didelės patirties, rašydavau šeštą ryto. Galvodavau, kad miegosiu, atvažiuos, patikrins – gerai. Jei ne, tai ne. Ir kai keletą kartų atvažiavo tą šeštą valandą ryto, patikrino, supratau, kad laiką reikia šiek tiek pastumti. Jie gali atvažiuoti ir devintą.

Pildai ir niekada negali žinoti, kada jie atvažiuos patikrinti. Žmonės galvoja, kad tikrinimas vyksta tik varžybų metu. Iš tiesų, viskas vyksta visus metus.

Jei pamiršti pažymėti, kur tuo metu būsi, gauni įspėjimą. Net jei nieko nevartoji. Trys įspėjimai – tam tikro laikotarpio diskvalifikacija.

Tai yra vienas tokių elementų, su kuo susiduriu kiekvieną dieną. Paprastas žmogus, pažiūrėjęs į šią situaciją, galvotų, kaip jis, tarsi kalinys, atsiskaitinės, kur būna. Aš suprantu, kad tai daroma dėl švaraus sporto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų