Jis prisipažino, kad kiek neįprasta buvo kovoti penkis raundus po tris minutes. „Bet kažkaip prasisukom“, - laikydamas rankoje turnyro atminimo taurę šypsojosi „Rings“ klubo auklėtinis.
„Žinojau, jei bus apylygė kova, taip ir bus – teisėjai pergalę atiduos mano varžovui. Man teko kovoti prieš vietos didvyrį. Jį visi pasitiko griausmingais aplodismentais, net žemė drebėjo nuo žiūrovų riksmų. Šiek tiek net pasimečiau, nesupratau, kas vyksta. Žiūrovai visus pasitiko gražiai, tačiau, kaip jie pasitiko Fredericą Kowatzą, buvo tiesiog „Vau“, - įspūdžiais dalinosi V. Kulda.
Lietuvis, teisėjų sprendimu, pralaimėjo kovą 2:3, tačiau dėl to nė kiek nepergyvena. „Eisime vėl sportuoti“, - truktelėjo jis pečiais.
„Analizuosime klaidas, tobulėsime. Prancūzijoje pirmą kartą teko „atlaikyti“ penkių raundų po tris minutes maratoną. Nors rezultatas nėra geras, bet esu patenkintas, nes sugebėjau vienodu tempu dirbti penkis raundus. Anksčiau jau trečiame raunde turėdavau problemų su kvėpavimu, padusdavau. Važiavau pergalės, bet šįkart nepavyko jos parvežti“, - sakė V. Kulda.
Paklaustas, kokie yra ateities planai, kovotojas atsakė užtikrintai: „Aš kovosiu visur, kur man tik pasiūlys. Man neįdomu su kuo – man reikia patirties, kovų. Noriu daug pasiekti. Tik siūlykite – iškart važiuoju“.
Vaikystė – bokso treniruotėse
Užsiimti kovos menais dar vaikystėje Valdemarui pasiūlė tėtis. „Jis man pasakė, kad šis sportas yra skirtas man. Visada mėgdavau muštis. Tai nereiškia, kad man patikdavo skriausti kitus, tiesiog man patikdavo taip išdykauti, - pasakojo V. Kulda. – Kitų vaikų nuolat prašydavau „Gal mes galime kažkiek pasistumdyti?“ Tėtis tai pastebėjo ir pasiūlė man boksą“.
Pirmose bokso varžybose V. Kulda sudalyvavo sulaukęs vos devynių metų. „Tada tesvėriau 28 kilogramus, - prisiminęs šypsojosi kovotojas. – Tačiau tai buvo labiau pasistumdymas, o ne kova. Ją laimėjau. Pirmas aštuonias savo kovas esu laimėjęs. Devintą pralaimėjau, vėliau sekė dvidešimties pergalių serija“.
Kikboksu vaikinas susidomėjo, kai būdamas dvyliktoku apsilankė „Siemens“ arenoje vykusiame „King of Kings“ turnyre. „Man patiko tai, ką pamačiau. Mane sužavėjo didesnis kontaktas ir šalta agresija, - kalbėjo kovotojas. – Nusprendžiau išbandyti. Pasitreniravau metus ir sudalyvavau varžybose. Mano pirmoji kova baigėsi lygiosiomis. Užsikabinau. Dalyvaudavau S.W.A.T. turnyruose, sulaukiau pakvietimo pasirodyti didžiausiuose Lietuvos turnyruose... Taip viskas ir įsivažiavo“.
Vyriškos ašaros
V. Kulda teigė, kad vaikystėje prieš žengdamas į ringą nejausdavo didelio jaudulio. „Tiesiog man uždėdavo pirštines ir aš eidavau kovoti. Tačiau pamenu, kad prieš pirmąsias kikbokso kovas jaudindavausi. Ir dabar jaudinuosi, nes jaučiu atsakomybės jausmą prieš trenerius, nenoriu jų pavesti, - teigė V. Kulda. – Labai įdomiai parodau savo jaudulį – rūbinėje pradedu juokauti, šypsotis. Taip treneriai ir aplinkiniai supranta, kad aš jaudinuosi: jeigu Valdemaras šypsosi – viskas aišku“.
Būtent šypsena V. Kulda stengiasi paslėpti savo jaudulį prieš kovą. „Tuo metu aš spėju apgalvoti, kiek dėjau pastangų treniruotėse, kiek dirbau, kiek pralieta kraujo, prakaito, kiek pergyventa traumų, kiek iškęsta skausmo ir kiek tai kainavo ašarų, - kalbėjo V. Kulda. – Juk visada norisi, kad tai atsipirktų. Nenoriu pavesti savo trenerių, kurie dėl manęs nemiega naktimis... Noriu, kad jie manimi didžiuotųsi. Žinote, aš kovoju ne dėl to, kad parodyčiau ir kažką įrodyčiau. Tai darau, nes man tai patinka“.
Paklaustas, kada kovotojai verkia, V. Kulda atsakė, kad ašaros byra tik iš laimės. „Bet retai. Mane emocijos buvo užplūdusios po kovos su Karoliu Liukaičiu lapkričio mėnesį. Taip, buvau apsiašarojęs. Bet tai buvo džiaugsmo ašaros, nes aš to siekiau, seniai norėjau tos kovos, prašiau jos, vėliau jau pradėjau netgi reikalauti. Tai buvo mano tikslas, - užtikrintai kalbėjo kovotojas. – Aš viską įgyvendinau, todėl pasirodė džiaugsmo ašaros“.
Žingsnis po žingsnio
Sulaukęs klausimo apie galimą revanšinę kovą su K. Liukaičiu, vilnietis prisipažino mėgstantis iššūkius. „Neatsisakyčiau, jei tai netrukdytų mano treniruočių ir varžybų planui. Nejaučiu jokios baimės, - sakė V. Kulda. – Esu entuziastas, mėgstu kovoti, man nėra svarbu, ar mano varžovas yra naujokas, ar pažengęs, ar veteranas. Man patinka kovos menas. Jeigu Karolis pasiūlys, gerai, einame“.
V. Kulda pasakojo supratęs apie savo meilę kovos menams paauglystėje, kai reikėjo rinktis – sportas ar visos aplink esančios pagundos. „Viskas atrodo paprasta – jeigu turi stipresnę valią, eini sportuoti. Būtent tada įgyji meilę sportui, - sakė kovotojas. – Aš myliu šį sportą, man netgi pirštinių kvapas patinka. Savo draugei net neleidžiu savo bintų vynioti. Tai yra mano ceremonija, kurios metu apmąstai, kaip vyks treniruotė. Tai yra ritualas. Sunku net apsakyti, nes tai yra sieloje, tai yra mano viduje“.
Pasak V. Kuldos, kovotojo gyvenime svarbiausia yra drausmė. „Tikiu, kad drausmingas žmogus gali kažko pasiekti, - teigė atletas. – Žinote, kovotojas Conoras McGregoras yra pasakęs, kad nėra talentingų žmonių. Aš jam pritariu. Nėra talentingų, yra drausmingi, kurie gali atsistoti po pralaimėjimo ir sugeba daryti viską, kad nepralaimėtų. Jie sportuoja, jie atsiduoda, jie laimi. Visi tada galvoja, kad jis yra talentas, tačiau retas supranta, kad iki šios ribos reikia keliauti labai ilgai, žingsnis po žingsnio. Dar nesutikau kovotojo, kuris užsidėjęs pirštines, tapo nenugalimas. Kiekvienas žmogus turi dvi rankas, dvi kojas – visi vienodi, tačiau mes skiriamės charakteriu, kuris nulemia, ar esi tikras kovotojas“.
Paklaustas apie savo tikslus sporte, V. Kulda atsargiai užsiminė apie „Glory“ turnyrą. „Tačiau dabar man svarbiausia yra tobulėti. Nesvarbu, tik noriu kovoti – nesvarbu kur: ar tai bus tarptautinis turnyras, ar atviras ringas kokiam nors „padvale“, - tikino kovotojas.
