Viktoras Uspaskichas – didelis paradoksas. Jis rusas, tačiau labiau mylimas tarp lietuvių nei tarp pačių rusų. Jis būdamas vienu didžiausių kapitalistų sugeba įkurti Darbo partiją, kuri rūpinsis dirbančiaisiais. Kapitalistas rūpinasi darbininkais. Atrodytų, kad tai nesuderinami dalykai, tačiau žmonės patiki juo. Tiki jo pažadais, tiesiog tiki Viktoru. Tad kur slypi Uspaskicho populiarumo priežastys? Kaip jis sugebėjo susikrauti tokį populiarumą?
Žengiant Rolando Pakso pėdomis
Viktoras Uspaskichas puikiai naudojasi susikompromitavusio buvusio prezidento Rolando Pakso įdirbiu. V. Uspaskichas iš esmės orientuojasi į tą patį elektoratą ir bando jį patraukti savo pusėn panašiomis priemonėmis kaip ir R. Paksas su savo komanda.
V. Uspaskichas susitikimuose su rinkėjais tvirtina, kad dabartinė situacija yra labai bloga, kad nieko gero per 14 nepriklausomybės metų nebuvo sukurta. Lygiai tą patį – apie korumpuotą ir susimokiusį elitą – kalbėjo R. Paksas. V. Uspaskichas pažada stebuklingą pagerėjimą per 1111 dienų. R. Paksas taip pat žadėjo greitus ir visiems teigiamus pokyčius. V. Uspaskichas žada įvesti tokią tvarką Lietuvoje, kokia dabar yra Kėdainiuose. "Tvarka" buvo vienas iš svarbiausių R. Pakso kuriamo įvaizdžio motyvų.
V. Uspaskicho siūlyta idėja atsisakyti balsavimo už politines partijas, tiesiogiai rinkti politikus, atšaukti jau išrinktą Seimo narį puikiai atliepė žmonių socialinio teisingumo siekį: jaučiantis beteisiams, negalintiems veikti politinių procesų, galimybė atšaukti Seimo narį tampa iliuzišku vaistu. Atrodytų, kad "paprastas žmogus" įgyja galių kontroliuoti politinį procesą. R. Paksas irgi naudojosi šiuo socialinio teisingumo siekiu, teigdamas, kad dėl dabartinių žmonių vargų atsakingas tik nutukęs elitas.
Todėl visai nenuostabu, kad, prasidėjus paksogeitui, kritus R. Pakso reitingams, iš karto pakilo V. Uspaskicho populiarumas. Tai rodo, kad yra susiformavęs sluoksnis žmonių, kuriems ši retorika yra priimtina. Ir V. Uspaskichas tiesiog (kalbant rinkodaros terminais) pasiėmė atsilaisvinusią rinkos dalį.
Nužengęs iš televizoriaus ekrano
Anksčiau pranašai, pusdieviai ar šiaip legendiniai herojai nužengdavo pas vargstančius žmones iš kokių nors aukštybių – dangaus, debesų ar bent jau kalno. Mūsų laikų didvyriai nužengia iš televizoriaus. Tą ir padarė V. Uspaskichas.
Tuometinėse "Dviračio žyniose" atsiradus Agurkichui, V. Uspaskichas labai greitai suprato, kokią naudą jam gali duoti televizija. Jis pradėjo realiame gyvenime elgtis taip kaip jo personažas – kur reikia ir kur nereikia kartojo frazę "Vaizdelis nekoks", ėmė pardavinėti agurkus "Geras vaizdelis". V. Uspaskichas tapo dvilypis, nes jame apsigyveno Agurkichas.
Ir galime suprasti vieno iš "Dviračio šou" autorių Haroldo Mackevičiaus Lietuvos radijo laidoje išreikštą nustebimą, kad jų kūrybinė grupė greitai pradėjo nesuprasti, kas pagal ką gyvena: personažas pagal realų savo prototipą ar prototipas pagal savo personažą.
Paprastai įvaizdžiai kuriami siekiant paryškinti – ar sukurti – teigiamas politiko savybes. Politiniai oponentai pabrėžia neigiamas savybes. Šiuo atveju matome atvirkštinį procesą. Kaukės, įvaizdžiai (V. Uspaskicho personažas) suvokiami kaip politiko savastis. V. Uspaskichas sulydė ir personažą, ir savo realųjį "aš".
Ir dabar jis važinėdamas po rajonus elgiasi taip kaip jo personažas. Savo kritikos taikiniu pasirinko ne ką kitą, o Seimo narį A. Salamakiną, kurį vadina personažo "Dviračio šou" vardu – Salamakakinu. Ir kritikuoja taip, lyg Salamakinas būtų ne realus politikas, o tik televizijos laidos personažas.
Žmonės susitikimuose su V. Uspaskichu pasijunta "Dviračio šou" realybėje. Virtuali, televizinė erdvė tampa reali. Tokiu būdu šie susitikimai savo struktūra labiau primena ne politiko susitikimą su rinkėjais, bet popžvaigždės koncertą. Popžvaigždė scenoje privalo būti tokia, kokią žmonės įprato ją matyti. Ji negali nusimesti savo sceninio įvaizdžio, nes akimirksniu bus nušvilpta. Ji privalo patvirtinti tai, ką žmonės apie ją žino, ko iš jos tikisi. Ji turi sukurti šou. Panašiai elgiasi ir V. Uspaskichas – jis pasirodo toks, kokį jį visi įprato matyti televizoriaus ekrane, jis sako tai, ko iš jo tikisi.
Kadangi žmonėms patinka "Dviračio šou", patinka ir Uspaskichas ar Agurkichas. Kas atskirs, kuris yra labiau mylimas? Be to, niekam ir nesvarbu – juk V. Šerėno pavyzdys rodo, kad žmonės noriai balsuoja už personažus.
Tad galime daryti išvadą, kad V. Uspaskichas yra ryškiausia popžvaigždė Lietuvoje. Tikrosioms lietuvių popžvaigždėms dar reikia daug ko iš jo pasimokyti.
Viktoras – gerasis Senelis Šaltis
V. Uspaskichas dosniai dalija pažadus, o tauta nemirksėdama juo tiki. 2003 m. pabaigoje atlikta sociologinė apklausa parodė, kad 60 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog jis savo pažadus įgyvendins. Tad jei dabar 30 proc. teigia balsuosią už Darbo partiją, tai jos pažadais tiki dvigubai daugiau žmonių.
Žmonėms jo materialinė gerovė, turtas yra kaip neatremiamas argumentas – vadinasi, jis gali įgyvendinti savo pažadus, kad kiekvienas iš mūsų gyvens geriau. Beje, nereikia pamiršti, kad ponas Viktoras užsiima žmonėms suprantamu verslu – gamina dešras, ledus, t. y. tai, su kuo žmonės susiduria kasdien. Tai irgi jį daro artimesnį ir suprantamesnį.
Beje, įdomi dar viena apklausa, kuri parodė, kad V. Uspaskichas žmonių sąmonėje yra įsirėžęs kaip filantropas. Atviros Lietuvos fondo užsakymu Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos "Baltijos tyrimai" atlikto tyrimo "Filantropija Lietuvoje 2003" metu 32 proc. respondentų paminėjo A. Adamkienę, 10 proc. – V. Uspaskichą. Po A. Adamkienės ir V. Uspaskicho apklausos dalyviai dažniausiai minėjo V. Adamkų (8 proc.) ir politiką K. Bobelį (4 proc.).
Ši apklausa yra įdomi todėl, kad apie V. Uspaskicho filantropines akcijas ne tiek daug esame girdėję, tačiau kažkodėl jis išsiveržė į antrą vietą. Kodėl? Ogi todėl, kad žmonės jau iš anksto mato geradarį senelį, kuris iš maišo traukia dovanas. Jam net nebereikia užsiimti filantropine veikla, nes įvaizdis dirba savo darbą.
Moterų viliotinis
Seksualumas yra mirtinas politikų ginklas. Kitados seksualiausias Lietuvos vyras buvo A. Paulauskas, už kurį 1997 m. daugelis moterų balsavo vien todėl, kad jis gražus. Vėliau iš jo estafetę perėmė ne kas kitas, o A. Brazauskas, efektingai vedęs Kristiną. Po jo kelionės į Egiptą šiek tiek kritę reitingai labai greitai pakilo, ir jam jau nereikia įrodinėti, kad jis nėra senas, kaip kad V. Adamkui.
Kitiems politikams nepavyksta pabrėžti savo seksualumo. Jie tiesiog aseksualūs (kaip R. Paksas) ar kažkodėl to nesistengia parodyti (kaip A. Zuokas).
O V. Uspaskichas ne toks. Jis sportuoja, todėl nesigėdija televizijos ekrane pasirodyti pusnuogis – ypač apsuptas "gelbėtojų" merginų. Kai nebūna pusnuogis, jis visuomet elegantiškai apsirengęs, kostiumo kišenėse nelaiko telefonų, naudoja brangius kvepalus. Be to, kaip pasakojama, mėgsta ir kitus pamokyti, kaip reikia atrodyti.
Nenuostabu, kad toks vyras patinka moterims. Beje, atkreipkime dėmesį – nors visi žino, kad jis vedęs, niekas neprisimena, kaip atrodo jo žmona. Tik per partijos suvažiavimą ji pasirodė šalia. Nuotraukose V. Uspaskichas visuomet vienas, o jei būna kokios moterys – tai tik ne jo žmona. Taip sukuriamas vienišo ir laisvo vyro įspūdis. Ir tas įspūdis tampa moterų svajone.
Pagal sociologinę apklausą Lietuvos moterys seksualiausiu vyru laiko aktorių Regimantą Adomaitį, tačiau bendram gyvenimui jos rinktųsi turtingiausią Seimo narį V. Uspaskichą. Taigi ne popžvaigždė Marijonas Mikutavičius yra geidžiamiausias jaunikis, bet Viktoras iš Kėdainių.
Beje, galime prisiminti, kad Hitleris viešumoje sąmoningai buvo pateikiamas kaip viengungis. Tai leido įtvirtinti mitą, kad jis visą save atidavė Vokietijai. Be to, taip jis galėjo išlikti geidžiamiausiu Vokietijos vyru. Kaip teigia amžininkai, moterys ėjo iš proto dėl savo fiurerio.
Viktoras – "savas svetimas"
V. Uspaskicho populiarumo fenomenas atrodytų paradoksalus – kaip rusas gali tapti pripažintas tokioje, atrodytų, konservatyvioje lietuvių visuomenėje? Juk kartkartėmis pasigirsta kaltinimų, esą lietuviai dideli nacionalistai ir kitų tautų nekentėjai. O dabar rusas, dar ir nelabai gerai kalbantis lietuviškai, yra vienas populiariausių Lietuvos politikų. Kaip tai nutiko?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad ponui Viktorui labai pasisekė, jog yra rusas, o ne lenkas. Lenkas niekuomet nebūtų tapęs tokiu populiariu politiku. Tai rodo sociologiniai tyrimai. Štai 1989 m. tik 13 proc. lietuvių gerai vertino lenkus, 1993 m. – 12 proc. Tuo tarpu rusai buvo labiau vertinami – 23 proc. Ir ši tendencija išliko iki mūsų dienų.
Sena neapykanta lenkams atsinešta iš XX a. pradžios ir tarpukario Lietuvos. Lenkas lietuviui nuo XIX a. pabaigos atrodė klastingas – apsimetęs draugu, taip ir norėjo atimti kalbą, gviešėsi į Aušros vartų Mariją ir dar Vilnių vadinti Wilno. Nors ir juokingi, šie stereotipai masinėje sąmonėje egzistuoja.
Tuo tarpu rusas lietuvio sąmonėje yra paprastas, atlapaširdis, linksmas, mėgstantis išgerti. Žodžiu, visai nepavojingas.
Lietuviai nusivylę savo dabartine valdžia, ir todėl rusas yra tas savas svetimas, kuriuo tikima: jis gali įvesti tvarką, nes nėra vienas "iš jų". Iš dalies toks buvo V. Adamkus – juk jis irgi buvo "savas svetimas". Dalis už V. Adamkų balsavo todėl, kad jis nėra "vietinis", kad nėra susaistytas įvairiais aiškiais ir neaiškiais ryšiais.
Be to, daliai žmonių V. Uspaskicho tautybė primena sovietinius laikus, kai "buvo viskas gerai". 2004 m. pavasarį atlikta apklausa rodo, kad tokių žmonių yra 53 proc.
Bendravimas su žiniasklaida
V. Uspaskichas žino vieną labai svarbų dalyką – žiniasklaidos nereikia bijoti, į bet kokį klausimą galima atsakyti. Receptas paprastas – reikia sakyti tai, ką nori, o ne tai, ko klausia žurnalistas.
Be to, jis nenugalimas diskusijose. Kodėl? Todėl, kad net nesiruošia diskutuoti – jis tiesiog dėsto savo mintis. O jei koks politologas studijoje tampa per daug įkyrus ir ima per daug kritikuoti, tuomet jam prikišama priklausymas kokiai nors partijai ir suabejojama jo nešališkumu. Politologas paprastai po tokių priekaištų ilgam nutyla.
Beje, jei kada nors žiniasklaida sumanys kovoti su V. Uspaskichu, ji jau iš karto yra pasmerkta pralaimėjimui. Kodėl? Ogi todėl, kad "Dviračio žynios" įtvirtino juokingo žurnalisto, klausinėjančio Agurkicho, įvaizdį. V. Uspaskichas bet kada bet kokį kalbėjimą su žurnalistais gali perkelti į šią virtualią erdvę, t. y. pradėti kalbėti taip, kaip kalba Agurkichas. Jis gali žurnalistą pavadinti "tūpu" ir tai visiems bus labai juokinga.
Žmonės atpažįsta savo herojus, todėl jų simpatijos lieka V. Uspaskicho pusėje, kad ir ko klausinėtų žurnalistas.
Pabaiga
Taigi V. Uspaskichas patrauklus tiems, kurie ilgisi sovietinių laikų, kurie nori, kad valdžia viską duotų.
Jis priimtinas daugelio politikų ir politinių partijų elektoratui. Už jį balsuos ir R. Pakso, ir V. Adamkaus rinkėjai. Jis patrauks ir socialdemokratų rinkėjus. Štai šis V. Uspaskicho įvairialypiškumas, jo sugebėjimas derinti įvairias kaukes ir yra jo populiarumo paslaptis.
Jis save pateikia kaip ir Madonna, kuri niekuomet neatskleidė savo aiškios tapatybės, žaidė dviprasmybėmis. Ir tai lėmė dainininkės populiarumą – skirtingos žmonių grupės galėjo joje atpažinti save, galėjo susitapatinti su Madonna. Panašiai yra ir Viktoro Uspaskicho atveju.
“Šiaurės Atėnai” (http://www.culture.lt/satenai/)
