V. Kovalskis – SBU karinės kontržvalgybos departamento 13-osios pagrindinės valdybos snaiperis. Rekordinį šūvį jis atliko iš „Volodar Obriju“ šautuvo, kurį sukūrė pats departamentas.
Iki karo buvo verslininkas
Iki Rusija 2022 m. vasarį įsiveržė į Ukrainą, V. Kovalskis pragyvenimui užsidirbdavo kaip verslininkas, o snaiperystė jam buvo tik brangiai kainuojantis sportas, kuriame jis vis dėlto pasiekė nepaprastų laimėjimų. Tiesa, V. Kovalskis niekada nemėgo medžioklės ir mieliau šaudydavo į kartoninius taikinius, o ne į gyvūnus.
Karas viską pakeitė. Ir dabar V. Kovalskis jau taikosi į gyvus taikinius, svajodamas apie dieną, kai grįš prie kartoninių.
„Sąlygos buvo beveik tobulos“
Su V. Kovalskiu apie jo rekordinį šūvį kalbėjęs portalas „Ukrainska Pravda“ pateikia visas tos įspūdingos dienos aplinkybes. Pasak paties šaulio, jam tą saulėtą, vėjuotą dieną pietų Ukrainoje susiklostė „beveik tobulos sąlygos“.
Tądien auštant į savo pozicijas fronto linijoje V. Kovalskis atvyko ne vienas – kartu su dar dviem SBU pareigūnais. Šaulys buvo gerai susipažinęs su vietove, nes joje praleido ištisus keturis mėnesius.
V. Kovalskio komandai pavesta užduotis stebėti du rusų pajėgų įtvirtinimus: vieną už 2 km, o kitą už 3,8 km. Šaulio partneris nukreipė ginklą į artimesnį, o jis – į tolimesnį įtvirtinimą, nors dar niekada nebuvo šaudęs tokiu atstumu.
Jie pakaitomis stebėjo priešą. Po 20 minučių laukimo pradeda skaudėti akis, ir reikia, kad partneris perimtų atsakomybę, pasakojo V. Kovalskis.
Iš pradžių buvo ramu. Tačiau vidurdienį prie tolimosios tvirtovės pasirodė penki ar šeši rusų kariai. Vaizdo įraše, kurį SBU paskelbė vėliau, neprofesionalui sunku suprasti, kad jie vilki uniformas. Tačiau per teleskopą, sako V. Kovalskis, visiškai aiškiai matyti, kad rusai ne tik uniformuoti, bet ir dėvi neperšaunamas liemenes.
Kurį laiką rusai judėjo beveik be perstojo, bet vėliau karių tempas sulėtėjo. Galiausiai snaiperiai pastebėjo rusą, kuris davė įsakymus. Potencialus taikinys, prisimena V. Kovalskis.
„Iš patirties žinome, kad jie nesuteiks tau galimybės atlikti antrą šūvį. Jei suklysite, jie pasislėps ir daugiau niekada nebepasirodys“, – apie snaiperio darbo sunkumus leidiniui pasakojo V. Kovalskis.
Norėdamas padidinti savo šansus, jis nusprendė atlikti bandomąjį šūvį. Šaulys susirado smėlėtą kalvą tokiu pat atstumu, kaip ir priešo įtvirtinimai, bet už 300 metrų į šalį, ir ten paleido kulką. Snaiperis nebijojo, kad rusai išgirs šūvį – tai fronto linija, kur tylos nebūna.
V. Kovalskis nelabai tiki sėkme ir sako, kad ji lydi tuos, kurie gerai daro tai, ką daro. Tačiau tą vėjuotą dieną jam padėjo ne tik įgūdžiai.
Oras buvo sausas, saulė leidosi už snaiperių nugarų, o rusų instruktoriui švietė į veidą. Jei temperatūra ir drėgmė būtų buvusi aukštesnė, miražas, t. y. vaizdo lūžis dėl šilto oro judėjimo, būtų buvęs stipresnis ir nebūtų leidęs jam nusitaikyti.
Ir jis nuspaudė gaiduką.
Vos devynios sekundės
Taip jau nutiko, kad tą saulėtą ir vėjuotą dieną V. Kovalskis nuspaudė savo šautuvo gaiduką ir šovė į priešą, kuris buvo už 3 kilometrų ir 800 metrų. Palyginimui, jei V. Kovalskis vieną dieną būtų užėmęs poziciją Maskvos Kyjivo geležinkelio stotyje, jo šautuvo kulka būtų lengvai ir laisvai pasiekusi Kremlių.
Snaiperis nešaudo į judančius taikinius dideliais atstumais. Priežastis paprasta: kulkai reikia laiko, kad pasiektų taikinį. V. Kovalskio šautuvo kulkai prireikė devynių sekundžių, kad pataikytų į rekordiškai toli esantį priešą.
Per tą laiką galite išgerti stiklinę vandens, prisipažinti meilėje arba nubėgti šimto metrų bėgimą, jei esate Usainas Boltas.
Trečiasis karių grupės narys filmavo šūvį ir jie pamatė, kad V. Kovalskis pataikė į taikinį.
Pats snaiperis neturėjo laiko žiūrėti filmuotos medžiagos. Nebuvo laiko net pasidžiaugti. Antro šūvio galimybės nebuvo, bet buvo didelė tikimybė, kad priešas bandys apskaičiuoti jų padėtį ir atsišaudyti.
Ryšių įranga, įkrovimo stotelė, maskuojamieji tinklai, vaistinėlė, teleskopas, maistas, įrankiai ir kiti būtini daiktai – visa tai iki viršaus užpildė ukrainiečių pikapo galą. Jiems teko susikrauti įrangą, įsidėti ginklus į kabinas ir viską sukrauti į sunkvežimį. Tačiau po šešių minučių jie jau skubėjo iš šaudymo vietos kaip kulka.
Tik po trijų valandų ukrainiečiai pagaliau atvyko į savo bazę, prisijungė prie kompiuterio, atsidarė vaizdo įrašą per visą ekraną ir pamatė, kaip pašauto rusų kario figūra sulinksta pusiau ir krinta.
