Apie tai T.H. Ilvesas kalbėjo Vilniaus universiteto konferencijoje „Europos atsakas. Kas Ukrainoje ir nauji iššūkiai“. Kartu su juo apie atsaką diskutavo buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kadenciją paskutines dienas einantis Latvijos prezidentas Egils Levits.
Kadenciją baigęs politikas pasakoja, kad apie 1990 metus, kai tapo Laisvosios Europos radijo estų redakcijos redaktoriumi, pradėjo po truputį rašyti, bet, laimei, niekada nebaigė ir nepublikavo vienos esė apie pabėgėlių kontinentą.
T.H. Ilvesas pastebėjo, kad Šaltojo karo metais Vakarų Europoje pabėgėliai iš Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių dažnai buvo laikomi radikaliais, dešiniojo sparno reakcionieriais, nes kalbėjo apie tai, kas iš tiesų vyksta Sovietų Sąjungoje okupacijos sąlygomis. Panašiai Aleksandras Solženycinas, kuris parašė knygą „Gulago archipelagas“, Jungtinėje Karalystėje publikuotose apžvalgose buvo pavadintas šališku, nes teigė, kad gulago idėją pirmasis sumąstė Vladimiras Iljičius Leninas. Tai atspindėjo vakariečių polinkį nesidomėti sovietų totalitarizmu ir nusikaltimais. „Nesakyk man tiesos, aš turiu savo įsitikinimus“, – vakarietišką mąstyseną apibūdino politikas.
Tačiau buvęs Estijos prezidentas sako, kad maždaug 1990 metais jis buvo baisiai naivus ir galvojo, kad Vakarų Europa priims unikalią Centrinės bei Rytų Europos valstybių patirtį, priims, jog buvę pabėgėliai buvo teisūs kalbėdami apie nusikaltimus prieš okupuotas tautas.
Politikas sako, kad visa laimė, jog didelis užimtumas neleido jam pabaigti šios esė, nes ji būtų parodžiusi, koks jis buvo kvailas ir neteisus. „Buvau apsaugotas nuo ilgalaikės gėdos“, – sako T.H. Ilvesas.
Buvęs prezidentas sako negalintis atsistebėti vakariečių požiūriu į Centrinę ir Rytų Europą, kad esą jeigu tu turi specifinę blogą patirtį, vadinasi, esi šališkas. Tokį jausmą jis sako jautęs praktiškai visus trisdešimt metų po nepriklausomybės atgavimo.
T.H. Ilvesas teigia, kad su Vakarų šalių požiūriu į Centrinę ir Rytų Europą galima puikiai susipažinti paviešinus buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio administracijos atmintines. „Helmutas Kohlis netgi nenorėjo, kad Baltijos šalys taptų nepriklausomos“, – pastebėjo buvęs Estijos prezidentas ir pažymėjo, kad Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę šis kancleris nesugebėjo atvykti nė į vieną iš jų su oficialiu vizitu, nors tai būtų buvę gražu, nes 1941-1944 m. nacių Vokietija buvo okupavusi Baltijos šalis.
Estų politikas teigia, kad 2007 metais, kai Estija patyrė didžiausią to laikotarpio kibernetinę ataką, mat nukėlė bronzinio kario skulptūrą ir sukėlė Rusijos įtūžį, NATO estams aiškino, kad jie rusofobiški.
„Aš tokį požiūrį patyriau politikoje, kai tuo laiku mes susidūrėme su masine kibernetine ataka, nuvykome į NATO ir sakėme, žinokite tai vyksta, atsakymas buvo toks: ne, nevyksta, jūs paprasčiausiai rusofobiški“, – sako T.H. Ilvesas.
„Ir, aišku, iki Rusijos invazijos į Gruziją Vokietija blokavo gynybos planus Baltijos šalims. Mums nebuvo leidžiama... Kiekvienos kitos NATO šalies gynyba buvo pagrįsta planavimu, kas reiškia, kad yra numatyta, kaip tu judi, kurie junginiai juda į kurią šalį, bet mums to nebuvo leidžiama turėti. Prisimenu, kad nuolat teko dėl to kautis, kai buvau prezidentas, kad NATO iš tiesų rimtai svarstytų, ką daryti, jeigu mus užpultų“, – pabrėžė estų politikas.
T.H. Ilvesas pasakojo, kad kai Rusija įsiveržė į Gruziją, Suomija gana nejautriai reagavo į situaciją, o šios šalies politikai, sulaukę klausimo, kodėl nesiima panašių veiksmų kaip Estija, aiškino, jog estai yra sovietinę traumą patyrusi tauta, tarsi jaudintis dėl Gruzijos likimo būtų koks nors psichologinis defektas.
Jis prisiminė, kad Vokietija 2015 metais pasirašė susitarimą su Rusija dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio, tai yra praėjus metams po Krymo okupacijos, ir tai parodė, kiek mažai Vakarų Europai reiškė Centrinė ir Rytų Europa, kurią šis dujotiekis apėjo.
„Jeigu kas nors yra tiek naivus, kad mano, jog Buča turėjo kokį nors efektą, prisiminkite, kad po to Emmmanuelis Macronas Centrinės ir Rytų Europos šalis pavadino karo kurstytojomis. Ir netgi šių metų Miuncheno saugumo konferencijoje, tai yra prieš keturis mėnesius, jis pavadino mus vanagais. Taigi iš esmės jeigu mes klaustume, ar karas Ukrainoje pakeitė pasaulį, tai aš labai abejoju. Aišku, mes pamatysime, negalime prognozuoti ateities, bet, manau, kad pastaruosius trisdešimt metų mes patyrėme tai, kas vadinama kumbaja. Nežinau, ar žinote, ką tai reiškia. Tai kai dainuoji, esi laimingas. Rusijoje tai vadinome družba narodov, tautų draugyste. Mes visi laimingi maži žmonės, visi būsime draugai. Sakyčiau, kad toks požiūris buvo dominuojantis iki sužinant apie Bučą, Irpinę ir kitas išlaisvintas vietas. Tik Buča sunaikino argumentą, jog žydų kilmės prezidento valdoma Ukraina yra naciai. Kitaip tariant, reikėjo tiek daug, kad to požiūrio būtų atsisakyta“, – sakė T. H. Ilvesas.
Estų politikas karčiai juokėsi, kad likus mėnesiui iki Rusijos invazijos į Ukrainą Vokietija Ukrainoje atvėrė Vandenilio diplomatijos biurą (Hydrogen Diplomacy Office). Tai yra Vokietijos iniciatyva tvariai energetikai, bet Ukrainai tuo laiku reikėjo visai kitų dalykų, mat prie sienos buvo sutelkta šimtai tūkstančių rusų karių su technika. „Ko gali prireikti esant tokiai padėčiai? Vandenilio diplomatijos biuro“, – šaipėsi buvęs prezidentas.
Jis taip pat priminė, kad Vakarų politikai dar praeitais metais griebėsi už galvos, sakydami, kad negalima jokiais būdais pažeminti Vladimiro Putino. Anot T.H. Ilveso, tai primena, ką yra sakiusi Condoleezza Rice – silpnos Rusijos bijoti reikia labiau nei stiprios Rusijos.
„Čia mes ir esame šiandien. Klausimas keliamas, kas nutiks, kai Rusija pralaimės. O ne kas nutiks, jeigu Ukraina pralaimės. O mes žinome, kas nutiks, jeigu Ukraina pralaimės. Taigi aš neturiu jokių iliuzijų, kad kas nors pasikeitė, kad kas nors klausysis Centrinės ir Rytų Europos šalių. Prieš kokį mėnesį perskaičiau, kad Kaja Kallas, mūsų premjerė, negali tapti NATO generaline sekretore, nes ji per daug vanagiška. Na, ji nenori būti generaline sekretore, ji gana užimta įgyvendindama savo darbotvarkę, kas apima ir praeitos savaitės sprendimą įteisinti homoseksualų santuokas, pirmoje iš posovietinių šalių. Bet priežastis, kodėl ji tokia vanagiška yra ta, jog ji turi patirtį, nes jos mama, būdama 6 mėnesių amžiaus, buvo ištremta iš kaimelio, kuris netoli mano mamos kaimo ir kur dabar aš gyvenu. Tai buvo jauniausias ištremtas žmogus per masines sovietų deportacijas 1949 metais“, – pasakojo T.H. Ilvesas.
Pereidamas prie Ukrainos, buvęs Estijos prezidentas svarstė, kad NATO Vilniuje gali pasikartoti Bukarešto vadovų susitikimo situacija, kai buvo pasakyta, jog Ukraina ir Gruzija kada nors taps NATO narėmis, bet kada tai galėtų nutikti, liko neaišku. Estų politikas šaipėsi, kad šiuo metu rusų liberalai, gyvenantys Vilniuje, kalba, esą dabar labiausiai reikia Maršalo plano Rusijai po karo. Tarsi labiausiai nukentėjusi šioje situacijoje būtų Rusija.
„Aš žvelgiu gana pesimistiškai ir tai vyks tol, kol šalių, turinčių patirties santykiuose su Rusija, patirtis bus ignoruojama, vadinama rusofobija paprasčiausiai dėl to, kad mes patyrėme sovietų okupaciją. Nematau nieko pozityvaus“, – sakė T.H. Ilvesas, pridurdamas, kad iš Vilniaus NATO vadovų susitikimo tikisi sprendimų, kuriuose NATO nieko per daug nereikės daryti.
Retas atvejis, kai politikas sako tiesą, nieko nevyniodamas į vatą.
