Po dešimties metų draugystės artimi draugai pagaliau iškėlė savo šventę. Jie – itin tvarkinga pora, be jokių žalingų įpročių, na, taip vadinami tikri sveikuoliai.
Kadangi jie jau daugybę metų nevartoja alkoholio, kvietimuose buvo aiškiai nurodyta, kad šventėje taip pat nebus alkoholio, net atskirai išskirta eilutė su prašymu nesinešti savo alkoholio, nes to savo vestuvėse jie nenori.
„Kiaulės, kitaip nepavadinsi“
Ir ką jūs galvojate? Mačiau tikrai ne vieną, apsvaigusį nuo alkoholio! Liudininkas ir tas paslapčiomis sugebėjo prisigerti... Liudininkas, žmogus, kuris kaip niekas kitas turėtų gerbti jaunųjų norus!
Visos šventės metu tai vienas, tai kitas lakstė iki automobilio ir paslapčiomis gėrė, ką tik turėjo. Apėmė tokia svetima gėda... Na ar tai normalu? Ar jie galvojo, kad niekas to nepastebės? Juk kvapas trenkia iš tolo, kai kurie pradėjo elgtis kaip maži vaikai, išdarinėti nesąmones.
Mačiau, kad jauniesiems į vakaro pabaigą darėsi tikrai nemalonu... Aš jų vietoje tikrai būčiau išprašiusi tuos žmones lauk. Kiaulės, kitaip nepavadinsi.
Nejaugi tikrai nemokame švęsti be alkoholio? Tuo labiau, kai to prašo ne kas kitas, bet patys jaunieji? Ir liūdna, ir šlykštu... Labiausiai gaila draugų, kurių vestuvės, nebijosiu pasakyti, buvo sugadintos.
Grįžę su vyru dar ilgai diskutavome, kaip nemalonu buvo stebėti visa tai. Net nežinau, kaip jų vietoje pažiūrėčiau jaunavedžiams į akis.
Autorius: skaitytoja Kotryna
