Apie tai moteris sekėjams papasakojo socialiniuose tinkluose.
„Kaip gerai man toks oras... Daug kas klausiate, kaip jaučiuosi.. Nelabai šiomis dienomis, niekaip neatsistatau. O dar tas karštis nežmoniškas visai vedė iš proto.
Po paskutinės chemoterapijos pykina, nors tuo pačiu, atrodo, visko noriu. O ko, nežinau: tai to, tai ano paragauju... Keistas maisto skonis burnoje. Kaip plastmasės.
Labai silpna, beveik vien guliu ir tuo pačiu nervinuosi, kad neturiu jėgų nieko nuveikti. Norėčiau bent iki parduotuvės nuvažiuoti, bet šiomis dienomis visai viskuo rūpinasi vyras.
Visai nenoriu skųstis, tai geriau patyliu. Turėčiau atsigauti po kelių dienų, o gal net šiandien tas oras padės!
Beje, jeigu prireiks dar dviejų chemoterapijų, turbūt teks perpilti kraują... Nes kaskart, po kiekvienos chemoterapijos organizmas sėda vis labiau ir labiau.
Namie vyras ligonį turi, niekad nebūčiau pagalvojusi, kad mums taip nutiks. Bet jau nedaug, jau labai nedaug liko pakentėti. Blogiausiu atveju dar ruduo ir viskas. Jau daug nuėjome. Kartu“, – rašė I. Burlinskaitė Vaisieta.
Ji taip pat neslėpė ir gražių žodžių savo vyrui Liudui Vaisietai.
„Mintyse, nuo pat ligos pradžios, kai kas kirba viduje. Jau sakiau jums. Trumpai. Vienai pačiai sunku sutvarkyti šį reikalą, kai jėgų mažai. Liudas labai padeda. Užbaigsim kartu ir tikiu, kad ne tik pasveiksiu, bet ir padarysim daug gerų darbų dviese.
Aš galvoju, kad šis iššūkis, ar net dovana (nežinau, kuris apibūdinimas būtų tikslesnis) padarys mūsų tolimesnį gyvenimą prasmingesniu, suteiks daugiau meilės ne tik vienas kitam...
Meilės reikia visiems. Ne tik tada, kai turi visas galimybes rinktis. Miegoti, kur tik užsinori: ar kaimo pirkelėj, ar prabangiam viešbutyje. Labai reikia šalia žmogaus, lygiai taip pat mylinčio tave, kai esi silpnas. Net jei miegoti teks jokeriu ligoninės lovoje“, – rašė nuomonės formuotoja.
Indrė taip pat atsakė ir į daugelį dominantį klausimą: ar ji nepavargsta visada būti tokia stipri?
„Visokių būna dienų. Kartais ir paverkiu. Bet ne todėl, kad kažkaip viskas blogai. Ne. Tiesiog negaliu susitaikyti su tuo, kad neturiu jėgų. Kad pirštai tirpsta, neatsigaunu, svirduliuoju. Bet tai visiškai normalu. Pasvirduliuosiu, bet greičiau nugalėsiu.
Pažeidžiama. Jautri. Stipri. Tyli. Rami. Be noro. Su užsidegimu. Esu visokia. Kaip ir mūsų vasara – nenuspėjama“, – dalijosi Indrė.
Mane - irgi - uzkniso tas jos nuolatinis lindimas i kadra.
Tegul nesipleso.
Jei numirs - po keliu menesiu - visi ja pamirs. Lygiai - kaip visi pamirso apie Agne Jagelaviciute.
Ana irgi nuolat lisdavo i ziniasklaidos rampu sviesa, bet - kai mire - pasirodo - tiek ir tebuvo kam idomi.
O kodel tokios personos - jei tik saves negarsina - niekam nera idomios?
Ogi todel, - kad NIEKO naudingo jos - nera sukurusios, nieko nera davusios savo saliai ir tos salies kulturai.
Tusti puodai - garsiai skamba.
