Kol valdžioje sėdintieji nesupras, kad kultūra plačiąja prasme augina didžiulę pridedamąją vertę, skatina kūrybiškumą piliečių darbo, poilsio aplinkoje, kol mes dar ilgai svarstysime , ar mums reikia įstatymais numatyti tam tikrą (tarkime 2 procentų) dailės kūrinių integravimą į naujai statomus visuomeninės paskirties statinius, tol pasitenkinsime šaltais, nuogais, bejausmiais stiklo ir aliuminio interjerais. Juk seniai žinomas dalykas, kad dailė, kaip ir kitos meno šakos, esmingai veikia žmogaus elgseną, pojūčius, todėl diskutuoti šiandieną reikia jau ne tik apie tai. Mes susipančiojame, dangstydamiesi Viešųjų pirkimų ar panašiais įstatymais, sukuriame barjerus, o paskui stebimės, kaip iš lėto viskas vyksta arb nevyksta apskritai.. Prancūzija yra geras pavyzdys kaip dailė pritaikoma pastatuose. Šioje šalyje yra sukurta protinga ir menams palanki dirva. Nesuprantu, kuo čia dėti sovietinio laikotarpio dailės integravimo principai. Buvo sukurta puikių dailės kūrinių interjerams ir eksterjerams - kaip paminėta ir šiame straipsnyje - juos kūrė žinomi menininkai, pateiktus projektus vertindavo ekspertai. Blogiausia, kad mes bandome savo aplinkoje ištrinti sovietizmo ženklus, bet savo mąstymu, savo esme, vidumi, nesikeičiame.