„Galvojau, kad viskas jau baigėsi, tačiau vėl nauja liga. Gyvenau praktiškai ligoninėse, kol medikai nustatė diagnozę , žmonai ir dukrai – didžiulis stresas, nes daktarai perspėjo apie galimą ligos baigtį“, - atvirai kalba vyras. Medikai tik spėja, kad meningoencefalitu vyras galėjo susirgti dėl užsikrėtusios erkės. Tačiau kritiškai pablogėjusi sveikata ir neįgaliojo vežimėlis neatėmė vyro optimizmo, puikaus humoro jausmo. Būtent todėl Saulius nemėgsta viskuo nepatenkintų žmonių, tačiau apie viską nuo pradžių.
Svajoti nespėjo dėl puikaus gyvenimo
Aštuonias klases Saulius baigė dabartinėje Spindulio mokykloje, o vėliau mokslus tęsė politechnikume, kur įgijo staklių su programiniu valdymu tekintojo bei derintojo specialybę. Tėvai pasiūlė sūnui dirbti gamykloje, tačiau siaučianti ekonominė suirutė planus pakeitė.
„Tuomet tėvas pasiūlė eiti į Savanorišką Krašto Apsaugos tarnybą (SKAT), nes ir pats buvo savanoris, LR parlamento gynėjas. Vėliau buvau paskirtas skyriaus vadu“, – prisimena vyras. Po kelerių metų Sauliui buvo pasiūlyta dirbti viename iš Krašto apsaugos ministerijos departamentų. Ten dirbant jis 2009 metais įstojo į Mykolo Riomerio universitetą ir jį baigęs gavo teisės bakalauro diplomą.
„Anksčiau man patiko veiklos, susijusios su įvairiais žmogaus fizinių galimybių išbandymais. Mėgau fizines, jėgos reikalaujančias užduotis, taip pat sportuoti. Man patikdavo, kai SKAT vykdavo mokymai, net ir per didžiausius šalčius veždavo į mišką, o tai manęs visiškai negąsdino. Esu ir žiemą miške nakvojęs, ėjęs ilgiausius atstumus. Tos veiklos man ir dabar patiktų, tik mano dabartinės fizinės galimybės kiek kitokios“, – pasakoja Saulius.
Lemtingais 1993-aisiais vyras susipažino su būsima žmona. Jaunuoliai po trejų metų susituokė, o dar po metų susilaukė dukters, kuri šiemet baigia dvylika klasių. „Ar turėjau svajonių? Aš buvau tiek patenkintas savo gyvenimu, kad labai didelių svajonių neturėjau. O gal dabar tik negaliu prisiminti“, - sako vyras.
Labiausiai nepatinka žmonių pesimizmas
Saulius ratukuose jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau pripažįsta, kad kiekvienais metais tampa vis stipresniu.
„Dėl ligos negaliu normaliai kalbėti, koordinuoti judesių, kai būnu pavargęs atrodau tarsi girtas. O prieš ligą buvau linksmas, sportuojantis vyras, tad man tai neįprasta. Sunkiausia yra prisitaikyti prie vidinių problemų, bet tiek su dabartine fizine būsena, tiek ir su psichologiniais iššūkiais pavyksta susigyventi.
Pačioje pradžioje, kelis mėnesius, tik gulėjau ir savarankiškai negalėjau net pasiversti. Norėjosi tik sulaukti kitos dienos – buvo labai prastai su sveikata, bet labai norėjosi vėl gyventi normalų gyvenimą. Dėl buvimo vežimėlyje aš nebesijaudinu, manau, kad viskas bus gerai, tiesiog dabar norisi daugiau visko sužinoti ir išmokti, norisi daugiau bendrauti.
Sunkus laikotarpis, mano manymu ,man buvo 2006 – 2011 metai, kai beveik visą dieną turėjau vienas praleisti namuose, nes žmona turėjo eiti į darbą, o dukra buvo mokykloje. Nebuvo su kuo pabendrauti, tai tikrai buvo psichologiškai sunku. Bet aš įžvelgiu ir naudos. Manau, kad tas buvimas mane išmokė mąstyti ir pažvelgti į daug ką kitaip. Visgi 2012-aisiais metais pradėjau lankyti Vilniaus neįgaliųjų dienos centrą ir gyvenimas kardinaliai pasikeitė“, - sako vyras.
Čia jis gavo galimybę ne tik kasdien pabendrauti su likimo draugais, motyvuojančiais darbuotojais, bet ir pavyko sustiprėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai Tai tik paskatino Sauliaus motyvaciją mokytis, tad dabar vyras norėtų išmokti psichologijos, toliau tęsti pradėtas ir neužbaigtas magistro studijas Mykolo Riomerio universitete, taip pat norėtųsi išmokti užsienio kalbų – vyrui norisi bendrauti, tad pasvajoja apie mokslus ir užsienyje. „Kartais kitiems žmonėms atrodau „ne koks“, jie manęs nesupranta, tačiau dėl to stengiuosi visiškai nesijaudinti.
Svarbiausia, kad viskas eina į gerą, tad kam čia dar nervintis. Šitą jau dabar gerai suprantu“, - sako vyras. Sauliui nepatinka žmonių dejavimas. Būtent todėl norėtų, jei pavyktų studijuoti užsienyje, pažiūrėti, ar te žmonės tikrai visai kitaip vertina negalią.
Saulius: tai paprasta liga, tad nesuku galvos
Vyras pripažįsta, kad su sunkia liga susitaikyti nėra lengva, tačiau jam sunkiausiai buvo likti vienam namie.
„Norėjau ir noriu džiaugtis gyvenimu, noriu būti laimingas, noriu užkrėsti tuo kitus. Niekada nebuvau pesimistas. Dabar galvoju (kartais, kai apima niūrios mintys, priverčiu save taip galvoti), kad viskas bus gerai, tad nesuku galvos ir gyvenu toliau. Svarbiausia, kad man neatrodo, kad rytoj bus kažkas dar blogiau“, - atvirai kalba Saulius. Išsigelbėjimu nuo uždarytų sienų ir liūdnų minčių taip pat tapo kelionės.
Pirmą kartą į kelionę po Europą Saulius leidosi 2011-aisiais. Kai buvo mažas vyras lankėsi tik Baltarusijoje ir Latvijoje, tad noro pamatyti svečias šalis neprarado ir vežimėlyje. Apie galimybę nukeliauti į Lurdą Saulius sužinojo iš kunigo, o į keliones po svečias šalis leidžiasi nuo 2011-ųjų.
„Kelionėse gaunu labai daug teigiamų dalykų. Tiek iš bendravimo, tiek iš matomų vaizdų. Jautiesi kitas žmogus, normalus, toks kaip ir visi. Net negalvoji, kad negali gerai judėti ar nejudi. Taip pat keliaujame su jaunais žmonėmis, kurie pilni energijos ir teigiamų minčių, nesiskundžia ir dėl nieko nesijaudina“, - džiaugiasi vyras. Jis pastebi, kad būtent jaunimas labai teigiamai reaguoja į neįgaliuosius, nebijo prieiti, o vyresni pažiūri ir linguoja galvas, galvodami: „Oi, vargšelis“. Bent taip buvo prieš kokį dešimt metų. Dabar viskas keičiasi.
„Žinote, kai buvau sveikas, žmonių su negalia nemačiau. O dabar man norisi jiems padėti. Kai ką nors ant jų pasako, kai jiems sunku, norisi padėti“, - sako Saulius
Žmona Ilona: labiau pradėjau vertinti gyvenimą
Saulius žmona Ilona teigia, kad kiekvienas žmogus, kurių artimas atsiduria tokioje bėdoje, turėtų žinoti, kad lengva nebus. „Bet jeigu tu labai myli savo žmogų, gali atlaikyti visas gyvenimo bėdas. Svarbiausia, reikia pasitikėti savimi ir aplinkiniais, nebijoti prašyti pagalbos, kai reikia neužsidaryti savyje.
Visada reikia pagalvoti, kad sunkiausia iš visų yra Jūsų artimam žmogui, kuris pateko į tokią situaciją. Daugiau šypsotis, netgi tada, kai labai norisi verkti, bendrauti su aplinkiniais, nepamiršti, kad jie turi draugus ir nepasiduoti depresijai“, - atvirai sako moteris.
Ji pripažįsta, kad gyvenimas po Sauliaus ligos pasikeitė kardinaliai, nes atsirado daug atsakomybės. Vis dėlto smulkmenos, kurios kažkada trikdė, tapo visiškai nesvarbios. „Labiau pradėjau vertinti gyvenimą. Ir jis tikrai nepasibaigė vien dėl to, kad vyras susirgo. Jis tapo kitoks, bet toliau tęsiasi. Kartais atrodė, kad viskas taip greitai vyksta, kad nieko nebesupranti. Visgi gyvenimas viską sudėliojo taip, kaip turėjo būti. Žinoma, sunkiausia buvo ta akimirka, kai supratau, kad kitaip nebebus.
Bus taip, kaip yra. Laiko atgal negalima sugrąžinti. Kai tai supratau, nustojau gailėti tiek savęs, tiek vyro. Tuomet atsivėrė naujos galimybės ir tapo daug paprasčiau“, - pripažįsta Ilona. Pasak moters, jei jūsų artimam žmogui nutiko bėda, reikia nepasiduoti, nenuleisti rankų ir nepamiršti, kad tai tas pats žmogus, su kuriuo tave sieja patys gražiausi jausmai.
„Visko būna: pykstamės, taikomės, ginčijamės. Abu „užsispyrę“. Man kartais sunku būna nusileisti, nes esu žemaitė, bet optimizmas labai svarbus tokiose situacijose. Buvo ir būna sunkių momentų, bet tai mūsų gyvenimas, tad svarbiausia išsiaiškinti ir neprarasti tikėjimo, kad rytojus vėl bus geras“,- sako žmona, pripažinusi, kad Saulius visada buvo žmogus, kuris džiaugiasi gyvenimu, o optimizmo ir noro bendrauti neatėmė net labai sunki liga.
