REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Birželio 24 d., vykstant trumpam samdinių vado Jevgenijaus Prigožino maištui, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „Wagnerio“ grupės lyderio „išdavystę“ palygino su 1917 m. revoliucine suirute, „kuri privedė prie didžiulės nelaimės, kariuomenės sunaikinimo, valstybės žlugimo, milžiniškų teritorijų praradimo ir galiausiai pilietinio karo tragedijos“, – per televiziją sakė Putinas, bet istorikai mano, kad Putinas klydo. Jam mintimis reikėjo grįžti ne į 1917 metus, o kur kas anksčiau, rašo „Foreign Policy“.

Birželio 24 d., vykstant trumpam samdinių vado Jevgenijaus Prigožino maištui, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „Wagnerio“ grupės lyderio „išdavystę“ palygino su 1917 m. revoliucine suirute, „kuri privedė prie didžiulės nelaimės, kariuomenės sunaikinimo, valstybės žlugimo, milžiniškų teritorijų praradimo ir galiausiai pilietinio karo tragedijos“, – per televiziją sakė Putinas, bet istorikai mano, kad Putinas klydo. Jam mintimis reikėjo grįžti ne į 1917 metus, o kur kas anksčiau, rašo „Foreign Policy“.

REKLAMA

Tiesa, kai kurie Vakarų analitikai Prigožiną palygino su Rusijos imperijos generolu Lavru Kornilovu, kuris 1917 m. rugpjūtį pasiuntė savo kariuomenę iš fronto į tuometinę Rusijos sostinę Petrogradą, kad išvalytų jį nuo revoliucionierių. Visgi jis buvo apkaltintas bandymu vykdyti perversmą ir įkalintas.

Po daugiau nei 100 metų daugelis Putino priešų tvirtino, kad Rusija vėl ant žlugimo ribos. Užėmę didelę Rusijos karinę būstinę pietiniame Rostove prie Dono, Prigožino samdiniai tvarkinga kolona pajudėjo į šiaurę link Maskvos, nesutikdami jokio pasipriešinimo.

REKLAMA
REKLAMA

Tuo tarpu iš Kremliaus nesigirdėjo nė žvygtelėjimo ir pasklido gandai, kad Putinas spruko iš Maskvos. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tvirtino, kad Rusijos prezidentas nebevaldo šalies. Tremtyje gyvenantis rusų disidentas Michailas Chodorkovskis pasiūlė paprastiems rusams apsiginkluoti, nes vyksta pilietinis karas.

REKLAMA

Tačiau per kelias valandas Prigožinas nutraukė kelionę į Maskvą ir sutiko su Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos tarpininkavimo susitarimu: Prigožinas išvengs baudžiamojo persekiojimo už išdavystę ir išvyks į Baltarusiją, o jo kovotojai gali vykti su juo arba pasirašyti sutartis su Rusijos  gynybos ministerija. Tai, kas atrodė kaip drama, kuri galėjo baigtis Putino mirtimi, staiga pasirodė, kaip farsas.

Vis dėlto neabejotina, kad Prigožino afera negrįžtamai pakeitė situaciją Rusijoje. Dėl maišto ir jo padarinių lieka daug neaiškumų. Tačiau aišku, kad grįždami į 1917 m. Putinas ir jo kritikai bei priešininkai siekė neteisingos istorinės analogijos. Tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, mažiau panašu į 1917 m. įvykius, bet daug labiau primena vadinamuosius vargo laikus, arba dar kitaip Smuta/sumaištis, trukusią 1604–1613 m.

REKLAMA
REKLAMA

Šiuo laikotarpiu Rusijos valdančioji Riurikaičių dinastija sulaukė žiauraus galo ir prireikė dešimtmečio karo ir pilietinių suiručių, kol Romanovų dinastija įtvirtino monarchinę valdžią. Tuo tarpu Rusija beveik nustojo egzistuoti kaip suverenus subjektas – toks likimas gali ir vėl ištikti Rusiją šiandien, nes dėl Putino suasmeninto autokratinio valdymo sunku įsivaizduoti tvarkingą valdžios perdavimą. 

Smutos arba sumaišties pradžia susijusi su Ivanu Rūsčiuoju, kurio brutalus ir siaubingas valdymas baigėsi 1584 m. Ivanas išnaudojo savo žmones ir savo finansus, kariaudamas nesibaigiančius karus, siekdamas išplėsti teritorijas, pirmiausia Baltijos jūroje. Jis sunaikino Rusijos elitą vykdydamas paranojišką egzekucijų orgiją ir bandydamas įtvirtinti absoliučią valdžią.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jis apimtas įniršio nužudė sūnų, kuris būtų galėjęs jį pakeisti, paversdamas sostą nuožmios konkurencijos tarp elitinių klanų objektu. Po to sekė ekonominio nuosmukio, bado ir konfliktų laikotarpi, kovos tarp ambicingo dvariškio Boriso Godunovo, užėmusio sostą 1598–1605 m., ir nuotykių trokštančio jaunuolio, kuris teigė esąs Ivano sūnus.

Pretendentas arba „netikras Dmitrijus“ džiaugėsi Lenkijos ir Lietuvos valdovų parama, taip pat Maskvos elito ir trumpai – Rusijos gyventojų – parama. Godunovo mirtis 1605 m. greitai privedė prie netikro Dmitrijaus, kuris įžengė į Maskvą ir pasiskelbė caru, triumfo, tačiau kitais metais jį kartu su jo lenkų palyda nužudė nusivylusi minia.

REKLAMA

Pilietinis karas ir ekonominė krizė apėmė Rusiją, Smutą stiprėjo. Kraują netruko pajusti priešai, iš šiaurės atvyko švedai, subruzdo Krymo chanatas ir remiami Osmanų imperijos ginklas, užpuolė pietus, o lenkų kariuomenė galiausiai užėmė Kremlių.

Neaišku, kas leido Rusijai išlikti. Rusų storikai teigė, kad tai buvo patriotizmo ir religinio tikėjimo sprogimas tarp Rusijos žmonių. Aišku, kad du masinio šaukimo raundai padėjo rusams atkovoti Kremlių iš lenkų ir palaipsniui atkurti tvarką. 1613 m. rusai iš visų visuomenės sluoksnių išrinko „teisėtą“ carą Michailą Romanovą, o taika su Vakarų šalimis atėjo dar po penkerių metų.

REKLAMA

Imperijos istorikas Vasilijus Kliučevskis savo paskaitose apie Rusijos istoriją, paskelbtas 1904 m., teigė, kad Smuta yra „šiuolaikinio gyvenimo būdo pagrindas“ Rusijoje. Po šimto dvidešimties metų šie žodžiai tebegalioja.

Branduolinė valstybė, turinti didelį miesto gyventojų skaičių, tvirtą skaitmeninę ekonomiką ir atsparią finansų sistemą, Rusija tebėra keistai pasenusi, kai kalbama apie savo socialines politines struktūras ir institucijas, kai kuriais atžvilgiais net labiau atsilikusias nei Sovietų Sąjungoje.

Kaip 2022 m. vasarį rašė rašytojas ir dramaturgas Vladimiras Sorokinas, „Rusijos valdžios principas per pastaruosius penkis šimtmečius nė iš tolo nepasikeitė“. Tai  išvada, kuri atskleidžia gilias įžvalgas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kiekvieną kartą, kai Rusija pradeda labiau panašėti į šiuolaikinę Europą, tam tikras sukrėtimas grąžina šalį į viduramžių ištakas. Pusę amžiaus trukusi industrializacija ir modernizacija baigėsi Rusijos revoliucijos ir bolševikų tironijos siaubais. Tris dešimtmečius trukusi kova siekiant įveikti žiaurų sovietų lyderio Josifo Stalino palikimą, atrodė, davė vaisių valdant Michailui Gorbačiovui, tačiau baigėsi 1991 m. žlugimu.

Daug žadantys bandymai „europizuoti“ šalį 1990-aisiais galiausiai paskatino slydimą atgal valdant Vladimirui Putinui. Putino Rusija neprimena komunistinės diktatūros, bet yra keistai archajiška. Kai kuriais atžvilgiais jis, kaip lyderis, atrodo labiau tinkamas XVII amžiuje nei šiam ar paskutiniam šimtmečiui.

REKLAMA

Dingo imperijos ir sovietų laikų kultūros sostinė. Dingo idealistiniai socialistai ir apsišvietę biurokratai. Dingo riteriškumo ir garbės sąvokos, įkvėpusios Kornilovą pabandyti išgelbėti Rusiją nuo chaoso. Netgi neaptinkama niūrumo, kuris neleido KGB masiškai išžudyti Rusijos opozicijos 1991 m. rugpjūtį, kai sovietų kietųjų pažiūrų grupei nepavyko perimti valdžios iš Gorbačiovo.

Humanistiniai ir šviesūs impulsai, dešimtmečius skatinę Rusijos intelektualinę ir socialinę modernizaciją, dabar yra pogrindyje. Liko tik beveik operinė figūrų lentyna: izoliuotas caras, gulintis Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas, klastingi dvariškiai, pinigus graibstantys karo vadai ir galiausiai įžūlus apsimetėlis – visi jie elgiasi pagal istorijos vadovėlius, senus vadovėlius.

REKLAMA

Smutos istorijoje yra daugybė Prigožino pavyzdžių. Jis galėtų būti šiuolaikinis Vasilijus Šuiskis, gudrus ir apgaulingas dvariškis, kuris sumanė nužudyti pretendentą į sostą. Kitas modelis galėtų būti maištaujantis karo vadas ir buvęs kalinys Ivanas Bolotnikovas, kuris 1606 m. rugpjūtį atvedė į Maskvą sudraskytą kariuomenę, siekdamas nužudyti elitą ir išrinkti „liaudies carą“.

Nugalėtas vyriausybės kariuomenės, jį buvo išduotas bendražygių, kankintas, apakintas ir nuskandintas. Vienai dienai Prigožinas tapo pretendentu į sostą Maskvoje – milijonų žmonių vilčių, lūkesčių ir nuoskaudų įkūnijimu. Vis dėlto jis greitai išsisuko nuo šio vaidmens.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Stabilumo trikampis

Smutos pasakojimai apie šiandieninę Rusiją pasako daugiau nei 1917-ųjų pasakojimai, kurie dėl daugelio priežasčių yra klaidinantys. Pirma, Kremliuje yra caras, o ne laikinoji vyriausybė, kokia buvo valdžioje 1917 m.

Ir niekur – net niūriausiuose Vakarų bibliotekų kampeliuose – nėra rusų radikalų, tokių kaip Vladimiras Leninas ir Leonas Trockis. Be to, negalima lyginti Prigožino ir Kornilovo. Pastarasis buvo pasirengęs mirti už šalį, už demokratinius principus ir padarė tai nepraėjus nė metams po nesėkmingo žygio į Petrogradą – kito žygio išvaduoti Rusiją nuo bolševikų.

Prigožinas, priešingai, yra samdinių lyderis, kuris niekuo netiki. Jis yra dvariškio ir mafijos boso mišinys. Jį įsiutino, kai priešai, kiti Putino dvariškiai, nugalėjo jį ir nusprendė atimti verslą, pinigus ir privačią armiją. Jis niekada neketino tapti kitu caru. Ir jo maištas buvo ne kruopštus sąmokslas užgrobti valdžią, o beviltiškas veiksmas, siekiant neleisti sunaikinti Wagnerio.

REKLAMA

Smuta taip pat yra geras būdas suprasti Rusijos valstybės trapumą ir atsparumą. XVII amžiaus pradžioje stabilumas priklausė nuo keturių valdžios centrų, trijų vidaus ir vieno užsienio: caro, elito, žmonių ir išorės priešų, sąveikos.

Smutos laikais Rusija įsivėlė į beveik nuolatinius karus su savo vakariniais kaimynais, visų pirma su Lenkijos ir Lietuvos sandrauga. Tačiau vidaus trikampis turėjo lemiamą reikšmę šio laikotarpio baigčiai. Visi suprato, kad be caro Rusija subyrės. Tačiau Rusijos elitas labiau bijojo savo gyventojų nei svetimų priešų ir buvo pasirengęs priimti svetimą valdžią arba bent jau eiti į kompromisus su Vakarų valdovais, kad būtų išvengta masinio sukrėtimo iš apačios ir turto perskirstymo.

REKLAMA

Tačiau kiekvieną kartą, kai jie palaikydavo Vakarų remiamą apsimetėlį, tokį kaip netikrą Dmitrijų, masės telkdavosi aplink carą, religiją ir Rusijos valstybingumą. Pilietinis karas Rusijoje baigėsi nauju Leviatanu – elito, žmonių ir caro sandoriu.

Šis vidaus jėgos trikampis vis dar tebevyrauja Rusijoje. Prigožino maištas susilpnino carą, sumenkino Putino autoritetą ir įvaizdį. Jo griausmingi pasirodymai televizijos ekranuose tuo metu, kai dauguma žmonių miegodavo, priminė neramius 1991–1993 m.

Putinas nežinojo, ką pasakyti, ir net jo įspėjimas apie „kitus 1917-uosius“ skambėjo beatodairiškai. Perversmai nesustabdomi pasakant žmonėms, kaip būtų blogai, jei sąmokslininkams pasisektų. Putinas nevadovavo ir neprisiėmė visos atsakomybės už chaosą.

REKLAMA
REKLAMA

Jo grasinimai skambėjo tuščiai. Kad ir kaip būtų farsas ar tariamas pučas padarė Rusijos lyderį silpnesnį nei anksčiau. Tai, kad Putinas silpnas, nereiškia, kad jo valdymo pabaiga arti.

Rusijos elitas, kariuomenė ir žmonės nestojo į nuotykių trokštančio karo vado žygį prieš Putiną, nes pagrįstai įtarė, kad kivirčai ir chaosas jiems tik pakenks, o tai sukels dar vieną Smutą su didžiuliais finansiniais nuostoliais ir galbūt smurtu.

Maištas baigėsi anksčiau, nei rusai buvo priversti stoti į vieną ar kitą pusę, tačiau Prigožinas niekada neturėjo šansų nugalėti tiek Maskvos elito, tiek plačiosios visuomenės.

Kuo ilgiau tęsiasi karas Ukrainoje, tuo didesnė rizika, kad Rusijoje atsiras dar viena Smuta. Rusijos elitas vėl yra atskirtas nuo masių, kaip tada. Caro figūra yra vienintelis dalykas, kuris juos vienija ir leidžia veikti valstybei.

Jei Putinas staiga dings iš paveikslo, jo dvariškių lauks griežtas pasirinkimas: eiti Godunovo keliu ir panardinti šalį į chaosą arba išvengti tarpusavio kovos ir sudaryti sąlygas visoms grupėms skubiai išrinkti naują prezidentą.

Praėjus porai dienų po Prigožino maišto, Putinas dar kartą kreipėsi į Rusijos žmones, gyrė visus, net Wagnerio kovotojus, už patriotišką ir protingą elgesį. Tačiau jis paminėjo ir Smutą – įspėjimo terminą, kurį vis dar supranta visi rusai.

Perspektyva, kad branduolinė jėga pateks į šiuolaikinį bėdų laiką, Vakarų šalis turėtų išgąsdinti taip, kaip gąsdina ir Rusijos žmones. Tikimybė greitai pereiti nuo karo laikų autokratijos prie labiau prisitaikančio, liberalaus režimo Maskvoje yra gana ilga. Ir Rusijos istorija tai tik prailgina. 

Keistas šitas karas. Ukraina visa yra bombarduojama, o vakarai Ukrainai neduoda tokių ginklų kad pasiekti Maskvos. Čia kaip bokse jei tu vien ginsiesi nelaimėsi kovos. Ar būtų nugalėtas Hitleris jei Berlynas būtų nepuolamas. Žodžiu keisti sprendimai.
Putina ir jo vaikus pasieks amžinas prakeiksmas - jau greit jiems ateis paskutinioji. Degs tie išgamos pragare!
Labai čia giliai kapsto
Labai čia giliai kapsto
Vatnykai tuo nepatikės. Vatnykams istorija prasideda tik nuo 1917. Anksčiau jiems pasaulis net neegzistavo, o pasaulį sukūrė Leninas būtent 1917-aisias.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų