Prieš šiuos Seimo rinkimus „tradicinės partijos“ ir dalis vadinamųjų „valstybininkų“ labiausiai bijojo, kad daug balsų laimėti „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija. Šių dviejų darinių koalicija, galinti garantuoti daugumą Seime, manau, buvo didžiausias įsivaizduojamas košmaras vadinamajam politikos elitui.
Nepaisant to, kad 2007 metų savivaldybių rinkimai ir priešrinkiminės apklausos ir žadėjo R. Pakso partijai gana neblogą rezultatą, nieko ypač nelaukto neatsitiko.
Priešingai - „Tvarka ir teisingumas“ pasirodė daug prasčiau, nei daug kas prognozavo (prisipažinsiu, aš taip pat), o Darbo partija gavo tai, kas jai ir buvo prognozuojama.
Kodėl jos liko už borto?
Atsakymų gali būti keletas.
Pirmiausia, neabejotinai įtakos turėjo įtarimai ir teismai: Darbo partijos atveju niekaip nesibaigiantis tyrimas dėl finansų ir V. Uspaskicho „vojažas“ į Maskvą, R. Pakso problema tapo E. Lementauskas ir nacionalinis stadionas Vilniuje.
Nepaisant to, kaip visos šios istorijos pasibaigs (ypač įdomus yra Darbo partijos finansų tyrimas ir teismų datos), jos sukūrė blogą kvapą ir tai neabejotinai atbaidė dalį rinkėjų.
Tačiau tikriausiai ne tai tapo svarbiausia priežastimi, lėmusia ne tokį gerą, koks buvo prognozuojamas, šių partijų rezultatą.
Kalbant apie R. Paksą, panašu, kad buvo pasirinkta ne visai tinkama taktika. Ketverius metus verkti dėl apkaltos ir politinio įkalinimo namuose iki gyvos galvos - ne pats geriausias būdas vilioti rinkėjus, net jei ašaros ir turi pagrindo. Negalima vien dejuoti dėl savęs ir siūlyti tai kaip pagrindinį motyvą tave rinkti.
Rinkėjams reikia ir pozityvo. Girdėdami valdžios kritiką, kartu jie nori girdėti ne raudas, kad valdžia skriaudžia opoziciją (jie ir patys pakankamai prisiverkia), bet ką ta opozicija darys, kad rinkėjams, o ne opozicijai gyventi būtų geriau.
R. Paksas pastaruoju metu, atrodo, kiek užsižaidė savo nelaime ir pamiršo, kad kiti jų taip pat turi. Ir gal net ne mažiau. Galima jaustis nuskriaustam, bet pasijausti nukryžiuotuoju gal kiek per drąsu ir per daug.
Tai labai gerai paliudijo ir „Pilotas“, o ypač jo paskutinė scena…
Jei R. Paksas tai supras ir kiek pakeis savo strategiją po to, kai Strasbūras priims vienokį ar kitokį sprendimą (neabejotinai) jo naudai, jis dar turės paskutinę galimybę kituose rinkimuose. Jei ne - tegul pažiūri, kas nutiko A. Paulauskui ir K. Prunskienei, ir suskaičiuoja, kiek praėjo metų nuo jo politinės karjeros pradžios…
Tą patį reikėtų daryti V. Uspaskichui ir jo darbiečiams. Jie pradėjo vėliau nei R. Paksas, tačiau po šios kadencijos jų limitas irgi artės prie pabaigos.
Tiesa, turiu tokį įtarimą, kad V. Uspaskichas net nebandys išlikti. Man kažkodėl tai atrodo, kad planas buvo maždaug toks: leisti V. Uspaskichui grįžti, sutvarkyti partiją ir atvesti ją į Seimą, kad tam, kam reikia, galėtų ją pasiimti. Tada gal paaiškės, kad Darbo partija su savo finansais nieko baisaus ir nepadarė.
Viktoras savo uždavinį įvykdė, tačiau indulgencijos negauna, nes būsimos koalicijos sudėtis dar labai labai neaiški…
Beje, jei pastebėjote, tai per šią rinkimų kampaniją V. Uspaskichas nelabai ir stengėsi. Važiavo, kaip sakoma, iš inercijos, o ne tam, kad daug laimėtų. Rezultatas - 111 tūkst. balsų, palyginti su 340 tūkst. per praėjusius Seimo rinkimus. (Pridėkit 186 tūkst. kuriuos gavo A. Valinkso partija bei 40 tūkst., atiduotus (Frontui), ir suskaičiuokite, ką gaunate…
Tiesa, dar grįžtant prie R. Pakso, tai kalbėti apie jo pralaimėjimą irgi nederėtų. 2004 metais „Tvarka ir teisingumas“ gavo 135,8 tūkst. balsų, 2007 metų savivaldos rinkimuose - 137,3 tūkst., o 2008 metų spalio 12 dieną - 156,7.
Prisimenant, kokioje aplinkoje jam teko dirbti, tai reikėtų laikyti labai geru rezultatu:)
Bet pakartoti jį po ketverių metų naudojant tą pačią strategiją vargu ar pavyks.
P. S. Beje, ruošdamasis vienai paskaitėlei, padariau vieną labai įdomią išvadą. Ir net pavadinimą įrašui ką tik sugalvojau: „Konservatoriai, liberalai ir komunistai. Pastarieji gimdo mesijus“.
Kai tik ištaikysiu laisvesnę minutę - surašysiu ir tekstą:)
