Prancūzijoje dešiniųjų ekstremistų partijai „Nacionalinis frontas“ nuo šiol vadovaus Marine Le Pen, ligšiolinio vadovo Jean–Marie Le Peno duktė. Ta proga Grenoblio dienraštis „Dauphiné Liberé“ pažymėjo, jog partija pakeitė tik savo vadovo vardą, ne pavardę, pati partija ir toliau lieka šeimos projektu.
„Ir toliau laikomasi garsiosios Le Pen doktrinos: geriau mano vaikai, negu mano pusbroliai ir pusseserės, geriau pusbroliai ir pusseserės negu kaimynai, geriau kaimynai negu užsieniečiai. Be to, naujoji partijos pirmininkė tęsia tradiciją ir tuo, kad pavaduotoju paskyrė savo vyrą“, kurį Grenoblio laikraštis apibūdino kaip „gyvenimo partnerį“.
Kitas Prancūzijos dienraštis, Strasbūro „Les Dernieres Nouvelles d'Alsace“ rašė, jog naujoji vadovė tikrai savo tėvo „kromo“ neparduos pusvelčiui, „o jį dar ir išplės“. Ji jau vilioja Prancūziją valdančiosios dešiniųjų partijos narius, nors „pastarosios vadovai tikina niekada nepasiduosiantys panelės Le Pen žavesiui – juk nuo savo tėvo ji skiriasi tik kaip vienas kiaušinis nuo kito“.
Pasak Barselonos dienraščio „Periodico de Catalunya“, nors Marine Le Pen pateikia save kaip modernią ir pasaulietišką moterį ir „nors ji atrodo tesanti lengvesnė savo tėvo versija, – Le Pen Light – dėl to ji nemažiau pavojinga. Idėjos lieka tos pačios, tik patraukliau įpakuotos.
Žinia ta pati – prieš imigraciją, už mirties bausmę, prieš Briuselį ir taip toliau. Marine Le Pen perima Nacionalinio fronto vairą tokiu laiku, kada kraštutinė dešinė vėl sulaukia daugiau pritarimo“.
Vienos dienraščio „Standard“ požiūriu, naujoji partijos vadovė ieško kontaktų su moderniaisiais Europos dešiniaisiais populistais, kurie „be istorijos balasto nori Europą saugoti nuo dar didesnio nusulmonų migrantų antplūdžio. Toks kursas šiandien ne tik toleruojamas, bet, kaip rodo Šveicarijos liaudies partijos sėkmė referendumose, netgi pritraukia rinkėjų daugumą.
Naujoji dešinė šiandien randa sąjungininkų ir kitose stovyklose, ne tik tarp patentuotų konservatorių, bet ir tarp nusivylusių kairiųjų“, – rašė Austrijos sostinės dienraštis.
Daugelio įsitikinimų, imigracija į Prancūziją ir kitas Europos šalis sumažėtų, jei pagerėtų gyvenimo sąlygos tose šalyse, iš kurių migruojama. Tada ir Europos ekstremistai, dešinieji ar kairieji, nesurinktų tiek balsų.
Viena tokių šalių – Tunisas, buvusi prancūzų kolonija, šiuo metu skausmingai, masiniais žmonių mitingais pergyvenanti valdžios kaitą, pabėgus tautos nekenčiamam prezidentui.
Straipsnyje „Laisvė ir atsakomybė“ Tuniso dienraštis „Temps“ rašė, jog „elitų krizė ir didėjantis interneto – per ilgai užspaustos Tuniso medijų aplinkos – socialinių tinklų reikšmingumas parodė, jog pilietinė visuomenė pasirengusi žengti į nacionalinę sceną, kuri ateityje turėtų būti gerokai atviresnė.
Tuniso revoliucija įsirašo į viso pasaulio demokratinius bruzdėjimus. Mes esame tunisietiško pavasario liudytojai – pavasario, kurį drauge turime apsaugoti nuo chaoso ir smurto. Nes atsakomybė yra laisvės sąlyga“.
Kaimyninio Alžyro laikraštis „Libert é “ būgštavo, jog „galios vakumo akivaizdoje visko gali būti. Chaoso klimate oportunistai bandys naujai save pateikti. Tuniso tautai nevalia leistis vyniojamai aplink pirštą.
Islamizmo pavojus – tai ne istorija: uždraustos islamistinės partijos „Annahdha“ vadovas ketina tuoj pat į Tunisą sugrįžti. Tačiau ligi šiol tiek šiai partijai, tiek komunistams neleidžiama dalyvauti politiniuose pasitarimuose – tai ženklas, kad apsaugos mechanizmsi veikia“.
Tuo Alžyro dienraštis džiaugėsi, – kad nebus prie valdžios prileidžiami nei islamistai, nei komunistai. Tačiau Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“ įžvelgė kitą „pavojų, būtent, kad žmonės bus apgauti – jie gaus fasadinę vyriausybę, kuri oficialiai žadės laisvę be diktatoriaus, tačiau politinį gyvenimą vėl suvaržys“.
To prisibijojo ir Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“. Tačiau Zagrebo „Vjesnikas“ priminė, kad „Tunisas turi naujos pradžios per demokratinius rinkimus galimybę. Jeigu tai pavyktų, šalis galėtų tapti pavyzdžiu kitoms arabų valstybėms regione.
Tai, kad tokie lūkesčiai realūs, rodo iš ten atskambantys žmonių pritarimo pareiškimai. Alžyro ir Libijos valdovai, kita vertus, įvykius Tunise vertina kritiškai – jie pribijo, kad ir juos gali ištikti nuversto prezidento Zine'o al–Abidine'o Ben Ali likimas“.
Net ir persiškojo Irano sostinės Teherano dienraštis „Ebtekar“ pažymėjo, jog Tuniso prezidento nuvertimas privertė kitus valdovus susimąstyti. „Maroko, Jordanijos, Sirijos, Libijos ir Egipto karaliai ir vyriausybės vadovai šiandien, nepaisant pažangos ir pažadintos tautos, dar valdo kaip feodalai.
Tačiau diktatorių pasaulyje atsirado plyšys. Tuniso liaudies sukilimas ir Ben Ali bei jo šeimos pabėgimas į tremtį yra neišvengiamas visų pasimokyti nenorinčių diktatūrų likimas. Pasižiūrėsime, kas bus sekantis“, – rašė Teherano dienraštis.
Pasak Londono dienraščio „Independent“, „dar per anksti daryti išvadą, kad Šiaurės Afrikoje prasidėjo esminis pokytis. Dar gali prapliupti papildomo smurto, neramumų ir prireikti karinių veiksmų, kol padėtis pagerės. Vakarams, kaip stebėtojams, reikės stiprių nervų“.
Maskvos dienraštis „Nezavisimaja gazeta“ rašė, jog „bedarbystė, neturtas, didėjančios maisto kainos, korupcija, politinės represijos – šitos problemos daugeliui arabų valstybių būdingos. Tuniso įvykiai joms turėtų būti pamoka.
Jie rodo, jog be tikrų politikos reformų negalima garantuoti ir ūkio augimo“.
Upsalos Švedijoje dienraštis „Upsala Nya Tidning“ rašė: „moderniosios medijos demaskuoja propagandą ir cenzūrą, o su kabeline televizija, interneto forumais ir mobiliaisiais telefonais nebegali būti nuomonių monopolio. Tuomi išnyksta viena pagrindinių tironijos sąlygų.
Kai iš butelio paleidžiama dvasia, jos jau nebesukontroliuosi – tai dabar matyti Tunise“.
Liuneburgo Vokietijoje „Landeszeitungas“ džiaugėsi, kad „Tunisas – dar ne placdarmas islamistams. Gtreita, efektyvi Europos Sąjungos pagalba Tuniso visuomenei gali padėti užtikrinti, kad ir toliau jis toks nebus“.
O Berlyno „Tagesspiegelis“ nurodė, kad „laisvė yra vienintelė vertybė, kuria demokratiški Vakarai pranašesni už kitus. Ekonominė plėtra ir išsilavinimas – tai dalykai, kuriuos pažada ir kitos, autoritarinės valdymosi sistemos“.
Mykolas DRUNGA
