Savotiškai Sausio 13-oji buvo paminėta Raseinių rajono Zborčiznos vienkiemyje: policijos pareigūnai čia vėl naikino naminės fabrikėlį ir stebėjosi, kad jis čia prisikelia it feniksas iš pelenų. Raseinių kriminalistai, į vienkiemį atvykę prevenciniais tikslais, pataikė į patį šventės „minėjimą“.
Pareigūnai šventinę dieną Zborčiznos vienkiemyje atsirado popietę, kai darbas naminės darykloje jau buvo besibaigiąs: jau buvo pilna 200 litrų talpos statinaitė, skleidžianti specifinį naminės kvapą. 42-ejų vienkiemio šeimininko G.R. pagalbinėse patalpose pareigūnai aptiko dar 20 litrų tokio pat skysčio, o bendras tos dienos pareigūnų „grobis“ – 370 litrų velnio lašų. Pareigūnai išsivežė ir bravorėlyje plušėjusį 52-ejų A.Š.
Tarp miškų pasislėpusiame Zborčiznos kaime pareigūnai lankėsi ir rugsėjo 17-osios vakarą. Tąkart jie netikėtu vizitu pražudė dar didesnį kiekį velnio lašų. Iki sodybos, kurioje tik dvi trobos ir viena iš kurių negyvenama, pareigūnams ir rudenį atklampoti nebuvo lengva, nes kelias (jei tai galima pavadinti keliu) buvo išraižytas gilių provėžų, pareigūnai rizikavo purvo pliurzėje išsimaudyti iki juosmens. Su kiekvienu sunkiu žingsniu pareigūnams vis labiau darėsi aišku, jog tai – ideali vieta naminės gamybai, nes net šuo tokio kelio vengtų.
Apie tai, ką rugsėjo 17-ąją pareigūnai išvydo iškirstoje miško laukymėje, „Valstiečių laikraštis“ jau rašė. Tai pranoko bet kokią vaizduotę: didžiulė pakura šildė gigantišką vandens katilą, iš kurio garai vamzdžiu keliavo į girai transportuoti naudojamą cisterną, kuri, suprantama, buvo užpildyta raugu, skirtu kur kas tauresnio gėrimo gamybai. Pareigūnų apsilankymo metu ugninio skysčio jau buvo privarvėję 489 litrai. Taigi, buvo akivaizdu, jog miško laukymėje, toli nuo kelių ir civilizacijos, vyksta serijinė gamyba.
Keisti kvapai
Pareigūnai, šiaip jau gebą skirti naminės kvapus, tąkart buvo priversti raukyti nosis. Jiems atrodė, tarsi jie stovėtų prie laiku utilizuoti neišvežtos dvėselienos. Ėmęsi aiškintis neįprasto dvoko kilmę pareigūnai atsidūrė už pusantro šimto metrų nuo sodybos. Fabrikėlyje buvo su naminės gamyba susijusių atributų: viena metalinė talpykla su tona raugo ir dvi jau tuščios šiam raugui ruošti skirtos talpyklos. Pravėrę dar vienos nedidelės statinaitės dangtį, pareigūnai nuo dvoko kone aukštielninki krito. Šioje statinėje kraujingame skystyje plūduriavo pūvančios mėsos gabalai.
Pareigūnai, dažnai susiduriantys su naminės gamintojais, buvo girdėję, jog norint pagreitinti raugo paruošimą naudojami nugaišę gyvūnai: kas katę, kas šunį į raugą įmesdavo. Tokia naminė vadinama „6 miau“. Skaičius „šeši“ reiškė naminės butelio kainą, o „miau“ ir yra miau... Zaborčiznos fabrikėlio produkciją reikėtų vadinti „mū“, nes, pareigūnų teigimu, statinaitėje puvo jautiena. Nors fabrikėlyje plušėję žmonės bandė tikinti, kad ta mėsa skirta šunims šerti, bet toks dvokas net badu dvesiantį šunį atbaidytų.
Pareigūnai, sodyboje atlikę kratą, išsiaiškino, jog šio fabrikėlio „technologai“ ne tik „mū“ naminę gamino. Gyvenamasis namas buvo tarsi prifarširuotas įvairaus dydžio talpyklų su vyšnių, aviečių, apelsinų, kažkokių žolelių užpiltinėmis...
Fabrikėlis ant ratų
Pasak pareigūnų, jau iš pirmo žvilgsnio buvo akivaizdu, kad šio fabrikėlio pajėgumai didžiuliai. Įranga naminei gaminti buvo mobili: raugas iš įvairiose vietose sustatytų katilų buvo supilamas į cisterną, kuri traktoriumi nutempiama iki pakuros su vandens katilu. Čia vamzdžiais ir žarnomis cisterna buvo sujungiama su vandens katilu ir vadinamuoju šaldytuvu. Pasibaigus procesui, žlaugtai (gamybos atliekos), likę cisternoje, buvo gabenami į sodybą.
Sodybos šeimininkai neslėpė, kad atliekas jie naudoja kiaulėms šerti. Vandens katilas su pakura irgi mobilūs – prireikus bet kada pergabenami į kitą vietą. Čia pat buvo ir jų ratai, kuriuos greitai ir lengvai galima uždėti. Tačiau, pastebėjo pareigūnai, pernelyg toli su šia įranga judėti negalima, nes naminės darymas nutrūktų be vandens, tad „prisirišimas“ prie čia iškasto tvenkinio buvo būtinas.
Kai rugsėjį pareigūnai sulaikė čia plušėjusį A.Š., šis sakėsi neturįs nuolatinės gyvenamosios vietos, atklydęs iš Žemaitijos ir sodyboje bet kokius darbus dirbęs tik už pilvą ir stogą virš galvos. Dažniausiai dirbti jam tekdavo fabrikėlyje. Akivaizdu, kad nieko geresnio sodybos šeimininkas jam nepasiūlė iki šiol. Gal šįkart ką nors rimtesnio pasiūlys Baudžiamasis kodeksas.
Nijolė Petrošiūtė
