Socialiniuose tinkluose moteris pasidalijo įrašu apie vietinių Kenijos žmonių gyvenimą ir padarytą gerą darbą.
„Žiniasklaida mėgsta skandalus, dramas, pikantiškas naujienas. O mano šios naujienos nebus pikantiškos, nei skandalingos.
BET šis postas vertas Jūsų visų dėmesio!
Kenijoje buvo suorganizuotos mūsų antros vestuvės! Vestuvės nebūtų įvykusios be vieno gero ir nuoširdaus žmogaus – Lucky Jon.
Jon kartu su mumis važiavo į turgų pirkti tekstilės, supažindino su siuvėju, pakvietė masajus ir supažindino su viešbučio vadovu.
Jo dėka įvyko graži šventė, kurią mes ilgai prisiminsime!
Už jo paslaugumą ir nuoširdumą, norėjau jam atsidėkoti. Tačiau nežinojau kaip.
Po šventės sužinojome, kokiomis sąlygomis jis gyvena, kaip jam sekasi čia dirbti ir t.t. Sužinojau tokių faktų, kurie mane sugraudino! Jon mėnesio alga ~55$. (galite patikėti???) dirba 30 dienų ir turi 1 laisvą dieną! Taip, tik vieną.
Turi du vaikus. Vienas pirmokas, o kitas ketvirtokas. Jis labai myli savo vaikus ir dėl jų labai stengiasi. Siekia, jog jie gautų bent minimalų išsilavinimą. Jon vaikai lanko privačią mokyklą už kurią reikia mokėti ~40$ už ketvirtį. (Kenijoje tik privačiose mokyklose galima gauti bent minimalų išsilavinimą, nes klasėse mažiau mokinių. Valstybinėje mokykloje klasėje būna 60-90 mokinių.)
Pamąstymui, koks gali būti ugdymas tokiomis sąlygomis?
Žinant kiek uždirba Jon ir kiek reikia sumokėti už vaikų mokslus tikrai darosi liūdna!
Todėl nieko nelaukiant nusprendėme apmokėti už jo vaikų mokslą, taip atsidėkodami už pagalbą. Jon negalėjo patikėti, kad tai gali būti tiesa ir prisipažino, kad mokykloje turi skolą, ir jei jos neapmokės per savaitę, vaikai negalės ten eiti. Nusprendėme nuvykti į mokyklą ir jam padėti.
Atvykus jis supažindino mus su savo vaikais. Tuomet užsukome pas mokyklos administraciją ir pradėjome tartis dėl sąlygų. Pasirodo, Jon skola yra 6$! (galite patikėti, skola 6$?)
Sumokėjome už abiejų vaikų 2024 metų mokslą ir padengėme skolą, bei sutarėme, kad ateityje mokėsime už jaunesnio vaiko mokslą, kol jis baigs pradinę klasę. Visi buvome laimingi! Džiaugsmas liejosi per kraštus! Ašaros matėsi visų akyse.
Mane užplūdo geras jausmas, kad galėjau prisidėti prie vaikų geresnės ateities!
Jon žmona negalėjo patikėti tokiomis naujienomis, kol nepamatė čekio.
Būkime vieni kitų stebuklai!
P.s. Jeigu norite padaryti gerą darbą ir prisidėti prie geresnių mokyklos sąlygų – parašykite!“, –rašė ji.
