Atvykėlį Dzūkijoje vadina užeiviu. Šiemet netoli Perlojos grybaudamas susitinku žmogų, o tas man vietoje „Labas rytas“ sako: „Na, kaip tau sekasi, užeivi?“
Vidas Mikalauskas, Varėnos rajono savivaldybės meras
Sakau jam: „Koks aš tau užeivis! Aš vietinis, 31 metus čia gyvenu. Mano sodyba čia pat, už ano miškelio.“
Esu kilęs iš Alytaus. Kai paklausia, kas aš toks, paaiškinu: tėvas buvo suvalkietis, motina – dzūkė. Tad spręskite patys.
Čia atvažiavau šviesaus atminimo žurnalistės Romos Griniūtės-Grinbergienės dėka. Žaidžiau rankinį, mes buvome sporto bičiuliai. Prisimenu „Sporto“ laikraštyje ji rašė, kad Varėnos rankinio komandai reikia trenerių, pedagogų. Baigęs mokslus Pedagoginiame universitete, pasisiūliau į darbą. Dabar „Ūla“ žaidžia aukščiausioje lygoje. Šią komandą vadinu savo kūdikiu. Treniravau žaidėjus keturiolika metų.
Pamenu, jau dirbdamas meru neturėjau, kam perduoti komandos. Auklėtiniai per jauni tapti treneriais, o „Ūla“ – pačiame žydėjime. Tai šešetą metų teko būti ir treneriu, ir meru. Po darbo vos kojas pavilkdavau. Per tuos metus su komanda tik kartą pavyko išvažiuoti. Ne dėl to, kad nenorėjau. Darbo savivaldybėje tiek, kad sporto keliones teko atidėti.
Grybų šventę atgaivinome prieš keturiolika metų. Įsivaizduojate, per tą laikotarpį nė karto lietus šventės neišvaikė. Ilgalaikę sutartį su Dievu pasirašėme. Jauki ir šauni visų rajono žmonių šventė išaugo į didelį grybų festivalį.
Retkarčiais pavydžiu žemaičiams jūros, tos atmosferos, kuri apgaubia žmogų, plaukiantį laivu per neaprėpiamus vandenis.
Tačiau čia tikrai labai gera. Girdėjau daug vilionių, įvairių darbo pasiūlymų Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje. Visuomet kultūringai atsisakydavau. Žinau, kad niekur geriau nebus. Mano siela čia, Dzūkijoje, su šiais žmonėmis. Čia aplinka tokia gera, nuostabi aura apgaubia bendraujant su kaimo žmonėmis. Iš jų gavau labai daug pamokų, gyvenimiškos išminties pasisėmiau.
Šiliniai dzūkai skiriasi nuo gruntinių ir Panemunės dzūkų. Jie nuoširdesni, atviresni, tauresni. Net savo jubiliejų švęsdamas kviečiau dainuoti kaimo moterėles. Žiūrų, Marcinkonių ansamblių moterys mano šventėje buvo garbingos viešnios. Galiu jas draugėmis vadinti, nes su jomis daug metų neformaliai bendrauju.
Šiemet metai itin grybingi pasitaikė. Aš aistringas grybautojas! Niekada nepamiršiu savo pirmos dienos Varėnoje. Susipažinęs su darboviete, nusprendžiau pagrybauti. Tiek voveraičių nebuvau matęs! Striukę teko nusirengti. Susikroviau jas ir parsivežiau į Alytų.
Šis ruduo nerealus! Pripjoviau 313 baravykų. Mažiausias grobis per dieną būdavo 40 gražuolių.
Jeigu būtų mano valia, tai šiemet iki vėlyvo rudens nemokėčiau jokių socialinių išmokų. Nekalbu apie žmones su negalia, pensininkus. Tačiau visi kiti sveiki ir drūti, tačiau darbo neturintys žmonės, galėjo uždirbti nemenkai. Supirkimo kainos buvo geros. Už voveraičių kilogramą iš pradžių mokėjo apie 20 litų, vėliau ji nukrito iki 7–12 litų. Baravykai buvo superkami po 6–12 litų už kilogramą. Darbštesni žmonės per dieną uždirbdavo per šimtą litų.
Intensyviai grybaudamas, mero atlyginimą per dvi savaites tikrai kiekvienas būtų užsidirbęs.
O koks mero atlyginimas?
Per krizę atlyginimas sumažėjo. Gaunu 3 800 litų.
Irena Pyšinskienė , Kaniavos seniūnijos socialinio darbo organizatorė
Turtingiausi yra panemunių dzūkai. Jų žemė geriausia, derlingiausia. Nors visų dzūkų Dievas turtais nepalepino, bet mus, gruntinius, o ypač šilinius, ant smėlio gyvenančius, – visai pamiršo. Jei ne grybai ir ne uogos, tai pati žinote, kas mums grėstų. Čia visur vien „pieskos“. Gal todėl niekada čia ir dvarų nebuvo.
Aš čia gimiau ir augau. Kai ištekėjau už baltarusio, išvykome gyventi į Lydą. Ketverius metus ten ištvėriau. Grįžome su vyru atgal į mano gimtąjį kaimą. Troškome būti savarankiški, todėl pas tėvus gyventi nenorėjome. Įsidarbinome kolūkyje, pasistatėme namelį, kuriame iki šiol ir gyvenu. Tik jau viena. Prieš devyniolika metų vyrą palaidojau, neilgai mudu pasidžiaugėme savo laime, po šešiolikos metų jį infarktas pakirto.
Tėviškė, savi žmonės, viskas artima, miela, jauku ir pažįstama. Čia palaidota mano motina, šalia jos atgulė ir vyras. Niekur nenoriu iš čia išvažiuoti, nors vaikai kvietė pas save į Aukštaitiją. Bet man čia geriausia.
Anksčiau dirbau kolūkio buhaltere. Dabar mano darbas susijęs su pagalba kitiems žmonėms.
Kaip socialinė darbuotoja lankau juos, padedu, rūpinuosi socialinėmis pašalpomis, kompensacijomis, kai reikia, iš ligoninės parvežu, net laiškus perskaityti senukai man patiki. Nė vienas neturi nuo manęs paslapčių. Visų gyvenimai kaip ant delno. Štai neseniai atėjo močiutė ašarodama. Sūnus ją skriaudžia, tai teko ir policiją kviesti, kad sudrausmintų nedorėlį.
Mūsų seniūnijoje gyvena per 1 200 žmonių, neįgaliųjų – per 200, vienišų – 40. Matau, kad jiems esu labai reikalinga. Vadinasi, ne veltui gyvenu šiame pasaulyje.
Regina Kupčinskienė , Perlojos muziejaus muziejininkė
Aš ne vietinė, anot dzūkų, – užeivė. Ne iš kokių tolybių užėjau čia, iš Lazdijų rajono, Metelių kaimo. Mudu su vyru prieš 35 metus atvykome dirbti į Perlojos bandymų stotį. Manėme, kad pabūsime čia neilgai, padirbėsime žemės ūkio labui, bet užsilikome visam gyvenimui. Sulaikė mus šis nuostabus miestelis, nuoširdūs, niekada neatsisakantys padėti Perlojos gyventojai. Žinote, kas mane labiausiai žavi?
Perlojiškių patriotizmas ir užsispyrimas. Labai vertinu šias savybes. Norėčiau, kad visi žmonės taip didžiuotųsi ir gintų savo miestelius. Juk Perlojos gyventojai išgelbėjo Vytauto Didžiojo paminklą. Budėdavo prie jo, naktimis keldavo trispalvę, puikiai žinojo patriotų vardus, bet niekada jų neišdavė.
