REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Gintaro kelias – nuo Baltijos pakrančių iki pačios Romos imperijos. Lietuvos nacionalinis muziejus iš kone dešimties užsienio muziejų atsigabeno iki šiol nematytų romėnų gintaro dirbinių, kurių vertė – daugiau nei milijonas eurų.

Gintaro kelias – nuo Baltijos pakrančių iki pačios Romos imperijos. Lietuvos nacionalinis muziejus iš kone dešimties užsienio muziejų atsigabeno iki šiol nematytų romėnų gintaro dirbinių, kurių vertė – daugiau nei milijonas eurų.

REKLAMA

Gintaro itin geidė romėnų kilmingieji – juo puošdavosi, dabindavo net gladiatorių ginklus. O mūsų kraštams prekybinis Gintaro kelias tapo ir keliu į civilizaciją.

O šalia lepios kasdienybės Romos imperijoje puikiai tiko ir baltiškasis gintaras, kurį pietiečiai vadino šiaurės auksu. Įmantrius dirbinius mūsų kraštuose meistrai retai gamina net dabar, o jiems – 2000 metų.

Romos teritorijoje gintaro nebuvo, todėl, kai romėnai ir aisčiai atrado vieni kitus, gintaras imperijai tapo geidžiama preke: „Gintaras Romoje buvo vertinamas ne mažiau, negu auksas. Palyginimas – vienas gintaro gabalas buvo prilyginamas vergo kainai.“

REKLAMA
REKLAMA

Gintaru turtingi romėnai puošėsi, gintariniuose indeliuose laikė kvepalus, gamino gyvūnų figūrėles. Šie po stiklu kruopščiai saugomi eksponatai dabar – Lietuvos nacionalinio muziejaus „Istorijų namuose“.

REKLAMA

„Šitos medžiagos niekada iki šiol negalėjome demonstruoti. Dirbame su 9 muziejais iš užsienio ir 6 muziejais iš Lietuvos“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė.

Poros tūkstančių metų senumo dirbiniai įkainoti daugiau nei milijonu eurų. O paroda veda improvizuotu Gintaro keliu. Pasiekti barbarų, t. y., mūsų kraštus, romėnams lengva nebuvo. Jei keliaudavo sausuma, kirtus Dunojų laukdavo išbandymai: „Mus pasitinka miškai, pakankamai tankūs miškai, bet ir čia buvo kelių. Norėčiau parodyti kelią iš Kernavės, kelių buvo ir pas mus, dažniausiai keliai padėdavo praeiti šlapias teritorijas.“

REKLAMA
REKLAMA

Gintarą iš barbarų romėnai gabendavosi ir jūra. Kelionėms pakrante tikdavo iš medžio skaptuoti luotai. Pasiekti germanų ir baltų pakrantes padėdavo ir modernesni tų laikų laivai. Visgi kodėl pažangiems romėnams taip rūpėjo vadinamasis Baltijos auksas?

„Gintaras romėnams buvo importo prekė, kuri turėjo savo spalvą, savo atspalvius, skaidrumą, paslaptingas, nes romėnai pastebėdavo, kad ten yra įstrigusių inkliuzų – šakelė, vabzdys“, – pasakoja Gintaro muziejaus vadovė Sigita Bagužaitė-Talačkienė.

Įžvelgė romėnai ir sveikatai palankių gintaro savybių.

„Plinijaus Vyresniojo yra pažymėta, kad moterys, laikančios kūdikį ant rankų, joms vertėtų turėti ant kaklo gintaro karolius, kad kūdikis galėtų juos pakramtyti, tai dantenoms sveika“, – tvirtina S. Bagužaitė-Talačkienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Germanų prekybos centras – Romėnai čia sutikdavo vietos pirklius. Tačiau prieš sandorį reikia įsitikinti, kad gintaro pardavėjas patikimas: „Būdavo pilamas vynas į šitą puodą, tada su samčiu semiamas, per koštuvą prakošiamas ir jau matome taures, iš kurių geriamas.“

Iš tų laikų ir atkeliavo skambi frazė svarbesnį pirkinį „aplaistyti“: „Aplaistymo ritualai būdavo ir tada, ir dabar. Tam, kad būtų prekyba, turi būti pasitikėjimas, o pasitikėjimas atsiranda bendravime.“

Dar atkaklesni romėnai nuvykdavo dar toliau į šiaurę ir pasiekdavo mūsų protėvių kraštus. Aisčiams prekyba su romėnais irgi buvo labai naudinga – vietiniai mainais gaudavo metalų, kurių patys neturėjo:

REKLAMA

„Dabar mes jau esame pas aisčius ir matome, kokias grožybes gamindavo mūsų protėviai iš bronzos, kuri keliavo Gintaro keliu į mūsų vietoves. Matome labai išskirtinį dalyką – Dauglaukio kepuraitė. Jūs pasižiūrėkite, kokios reikėjo išmonės ir juvelyrikos tokį grožį pagaminti.“

Pasak Rūtos Kačkutės, prekyba su romėnais aisčiams tapo lūžio tašku kelyje į civilizaciją.

„Atsirado tobulesni įrankiai, žemės apdirbimas tobulesnis, daugiau žmonių galėjo prasimaitinti ir išgyventi, su tuo prasideda ir kiti civilizacijos vystymosi dalykai“, – tvirtina R. Kačkutė.

Gerokai patobulėjo ir papuošalai. Jei romėnams gintaras prilygo auksui, baltų gentims auksu spindėjo žalvaris: „Tuo metu visi žalvariniai, bronziniai daiktai buvo aukso spalvos.“

REKLAMA

Pasak muziejaus vadovės, Gintaro kelio istorija rodo ir tai, kad mūsų ir Pietų europiečių protėviai nebuvo tokie jau skirtingi. Nors vienus vadino barbarais, o kiti gyveno imperijoje, Romoje irgi ne visi buvo turtingi.

„Yra pamatiniai dalykai, kurie nesikeičia. Mes visą laiką norime to, ko neturime – romėnai norėjo mūsų gintaro, mes norėjome jų bronzos ir kitų spalvotųjų metalų“, – kalba R. Kačkutė.

Beje, galimai iš romėnų mūsų protėviai išmoko net chirurgijos pradmenų. Štai Marvelėje prie Kauno rastos kaukolės: „Atlikta labai sudėtinga operacija, kai pragręžiama kaukolė, kad iš sutrenktos galvos galėtų kraujas išbėgti.“

Abu šie žmonės prieš porą tūkstančių metų išgyveno, vadinasi, operacija buvo sėkminga. O kiek Baltijos aukso iš mūsų kraštų iškeliavo Gintaro keliu, dabar jau niekas neatsakys, tačiau kiekiai turėjo būti įspūdingi. Šaltiniai byloja, kad amfiteatrams, gladiatoriams ir jų ginklams puošti skirti gintaro gabalai sverdavo net po keturis kilogramus, kai dabartinis Lietuvos rekordininkas Saulės akmuo sveria tik 3,5 kilogramo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų