Šiaip laidų „Srovės“, „Abipus (ar anapus?) sienos“, „Kakadu“ ar pan. nežiūriu. Tačiau žinau, kad jos žiūrimos - bent jau „TV Antenoje“ skelbiami reitingai tai liudija.
Bet šiandien guliu lovoje apsikabinęs kompą (spėju, latviai atvažiavę į BNS „Summer days“ per „Skamp“ koncertą gripo virusą užnešė) ir pertraukose tarp miego terapijos turiu daugiau nei įprastai laisvo laiko.
Naršydamas ir skaitinėdamas, kaip partijos rengiasi rinkimams ir vilioja rinkėjus, netyčia pamačiau labai gražią nuotrauką, kurioje partijos, parengusios tikrai geriausią programą rinkimams (sakau tai nuoširdžiai, bet turėdamas galvoje struktūrą ir logiką, o ne joje esančias vertybes), pirmininkas sėdi šalia šiek tiek mažesnio kalibro tos pačios partijos politiko, laisvalaikiu dirbančio pele.
Jei dar nesupratote, tai kalbu apie A. Kubilių ir jo kolegą partijoje A. Ramanauską-Greitai ir apie pastarojo vedamą laidą „Le Broniaus šou“.
Nieko neturiu prieš šią laidą, kaip ir niekada nebuvau prieš „Auksinius svogūnus“. Žmonės įvairūs, jų skoniai ir poreikiai taip pat skiriasi.
Tačiau niekada negalėjau ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl Lietuvos politikai (kalbu apie tikruosius politikus) artėjant rinkimams pamiršta bet kokią savigarbą ir vardan populiarumo pasirengę padaryti bet ką.
A. Kubilių visada laikiau rimtu politiku. Tiesą pasakius, tikriausiai visada buvo vienas iš jo trūkumų, nes Lietuvos rinkėjams, atrodo, labiau patinka demagogai ir pajacai.
Todėl pamatęs jį sėdintį šalia Le Broniaus nustebau ir nusivyliau. Nieko ten blogo neįvyko, pasirodo, A. Kubilius net visai gerą humoro jausmą turi. Tačiau žiūrint jo pokalbį su Le Broniumi, vis tiek neapleido mintis, kad tai ne tas žanras. Ne solidžiam politikui ir tikrai ne Konservatorių partijos pirmininkui.
Kartu galvojau, kodėl partija dedanti tiek jėgų (ir gana sėkmingai) kurdama solidžios ir aiškias nuostatas turinčios politinės jėgos įvaizdį, parengusi tikrai įspūdingą programą, ima ir neatsilaiko pagundai nusileisti iki žemiausio - klounų ir pajacų - lygio.
O juk patys kritikuoja ir peikia visus, siekiančius pigaus populiarumo, patys labiausiai siekė uždrausti reklamą per televiziją.
Galbūt Lietuvos politika tiesiog be to negali? Gal čia toks ypatingas mūsų politinės sistemos bruožas?
Bet tada iš tiesų nebelieka skirtumo tarp A. Kubiliaus, A. Valinsko, V. Uspaskicho ir V. Mainelytės. Visi jie aktoriai, tik vieni vaidina geriau, kiti prasčiau.
Geriausias to įrodymas - žmogus, atėjęs pas Le Bronių iš karto po A. Kubiliaus: Alfredas Pekeliūnas.
Ar tai tikrai ta kompanija, kurios eidamas pas savo partietį norėjo A. Kubilius?
Ir dar vienas dalykas. Le Bronius laidos pradžioje mestelėjo maždaug tokią frazę: G. Kirkilo šioje laidoje nebus, nebent jis susimokėtų…
O manęs kažkodėl neapleidžia nuojauta, kad būtent G. Kirkilas iki šiol Le Broniui ir nesusimokėjo…
