Lietuva neturi moralinės teisės tapti 2009 m. Europos kultūros sostine, skelbia įtakingos žydų organizacijos viceprezidentas. Beveik prieš mėnesį išreikštas pasipiktinimas dėl būsimo Vilniaus statuso neatslūgo – šį kartą argumentai „prieš“ nagrinėjami „The Washington Times“.
Sekmadienį „The Washington Times“ pasirodžiusiame Danielio S. Mariaschino reportaže „Nauji žydų susirūpinimai dėl Lietuvos“ („Lithuania‘s new Jewish concerns“) rašoma, kad Lietuva nesiima būtinų veiksmų, kad išspręstų įsisenėjusias problemas, susijusias su žydų bendruomene. Toks šalies neveiksnumas turėtų priversti Europos Sąjungą persvarstyti Europos kultūros sostinės vardo suteikimą Vilniui.
Straipsnio autorius D. S. Mariaschinas rašo, kad Lietuva, kurios žydų istorija yra ir šlovinga, ir tragiška, praėjus daugiau kaip 60 metų po holokausto, vėl sukėlė žydų susirūpinimą.
Straipsnio pradžioje autorius primena Lietuvos žydų istoriją. Rašoma, kad daugiau nei tūkstantį metų Lietuva buvo ne tik namais žydams – ji buvo išsimokslinimo, religinės minties ir kultūros lopšys, neturėjęs lygių pasaulyje, o Vilnius buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“. Lietuvą savo namais vadino tūkstančiai žydų mokslininkų, rašytojų, rabinų, garsių medikų ir kultūros veikėjų.
Deja, autorius pažymi, šis žydų gyvenimo paveikslas buvo ištrintas per mažiau nei ketverius metus – naciai ir jų bendrininkai nužudė daugiau kaip 90 procentų žydų populiacijos, gyvenusios prieš karą. Teigiama, kad tuo metu ji siekė daugiau nei 200 tūkst.
D. S. Mariaschinas rašo, kad Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, žengė kelis svarbius žingsnius, norėdama ištaisyti praeities klaidas – buvo įkurta komisija, skirta tirti nacių ir sovietų režimų nusikaltimus, šimtai Torų buvo perduota užsienyje esančioms žydų institucijoms. Taip pat teigiamai vertinama, jog Lietuva į mokymosi programas yra įtraukusi medžiagą apie holokaustą Lietuvoje.
Straipsnyje rašoma, kad Lietuvos integracija į Vakarus kitąmet pasieks naują laipsnį – Vilnius taps Europos kultūros sostine. Tačiau D. S. Mariaschinas abejoja, ar Lietuva nusipelnė tokios garbės – klausimai, susiję su žydų bendruomene ir šalies sugebėjimu spręsti problemas, kilusias po holokausto, vis dar nėra išspręsti.
Autorius teigia, kad savo susirūpinimą jis išreiškė ir per ministro pirmininko Gedimino Kirkilo vizitą Niujorke – premjeras esą buvo skatintas priimti įstatymų pakeitimus, padėsiančius spręsti žydų turto restitucijos klausimą Lietuvoje.
D. S. Mariaschinas išskiria keturias problemas, kurios reikalauja „skubių veiksmų“. Pirmąja autorius įvardina didėjantį antisemitizmą ir ksenofobiją Lietuvoje. Straipsnyje primenamos Lietuvos „skinheadų“ eitynės šių metų kovo 11-ąją ir piktinamasi, kad joks politinis veikėjas iš karto nepasmerkė eitynių, kurių metu buvo šaukiama „Juden raus“ ir kiti antisemitiniai šūkiai. Autorius taip pat priekaištauja dėl naujojo pilietybės įstatymo – esą jis skatina nelygybę etniškumo pagrindu ir yra nepriimtinas Lietuvos žydų bendruomenei.
Antroji problema – „tyrimai, nukreipti prieš išgyvenusius holokaustą“. D. S. Mariaschinas tvirtina, kad prokuratūros pradėti tyrimai prieš Yitzhaką Aradą ir Fania Brantovsky yra Lietuvos valdžios mėginimas apversti istoriją aukštyn kojomis ir herojiškas aukas paversti žmogžudžiais kolaborantais. Negana to, autoriaus teigimu, stiprėja tikėjimas, jog „tyrimai, nukreipti prieš kitus žydų partizanus, taip pat artėja“.
Straipsnio autorius toliau priekaištauja ir dėl turto restitucijos. „The Washington Times“ rašoma, kad Lietuva jau metų metus vilkina įstatymų pakeitimus, kurie įpareigotų valstybę grąžinti turtą, priklausiusį Lietuvos žydų bendruomenei, arba kompensacijas už jį. Autorius prikiša, kad kitos Vidurio ir Rytų Europos vyriausybės jau seniai yra pasirūpinusios turto gražinimu žydams, tačiau „Lietuva šiame fronte yra tingi“.
Galiausiai minima ir klausimas dėl Šnipiškių kapinių. Straipsnyje trumpai primenama spėjamų kapinių, esančių Sporto rūmų teritorijoje, problematika. D. S. Mariaschinas kaltina Lietuvos Vyriausybę ir Vilniaus savivaldybę nereaguojant į šia problemą taip, kaip derėtų. Pastangos nustatyti kapinių ribas, anot autoriaus, yra sveikintinos, tačiau pavėluotos.
„Tragedija, kad šios procedūros nebuvo imtasi prieš prasidedant statyboms. Visos statybos turėtų būti sustabdytos iki tol, kol bus galutinai nustatytos kapinių ribos“, - nukerta autorius.
D. S. Mariaschinas teigia, kad Lietuvos valdžia geriausiu atveju yra abejinga esminėms šalies žydų bendruomenės problemoms, blogiausiu – atvirai demonstruoja priešiškumą. „Vargu, ar tai yra pozicija, kurios JAV ir Europa turėtų laukti iš pilnavertės demokratinių tautų šeimos narės, arba elgsena, kurios turėtų reikalauti Europos Sąjunga iš 2009 metų kultūros sostinės šeimininkės“, - priekaištauja autorius.
D. S. Mariaschinas yra tarptautinės B‘nai B‘rith organizacijos viceprezidentas. B‘nai B‘rith - steigiamoji Pasaulio žydų restitucijos organizacijos narė.
Tai jau ne pirmasis žydų raginimas susieti Lietuvos žydų problemas ir garbę tapti Europos kultūros sostine. Mažiau nei prieš mėnesį įtakingas žydų dienraštis „The Jewish Daily“, naudodamas panašius argumentus, ragino Europos Sąjungos struktūras iš naujo persvarstyti „gėdingą malonę“ Vilniui.
