Kodėl žmonės turėtų už jus balsuoti?
Ką siūlau: užsienio politikoje, priiminėjant bet kokius sprendimus, reikia vadovautis savo šalies ir savo piliečių interesais. Deja, per pastaruosius keletą metų buvo taip, kad kai kurių užsienio politikoje pakankamai radikalių sprendimų pagrindinis tikslas buvo ne mūsų pačių interesas, tačiau siekis į save pritraukti tarptautinių politinių prožektorių šviesą.
Tą padaryti pavyko, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje nukentėjo mūsų piliečiai ir tam tikri ekonomikos sektoriai. <...>
Saugumo ir gynybos politika – kategoriškai pasisakau prieš visuotinį privalomą šaukimą ir prieš naujų mokesčių įvedimą gynybos finansavimui. Ar tai būtų gyventojų pajamų mokestis, ar pridėtinės vertės mokestis, ar akcizai.
Mano nuomone, šie trys mokesčiai yra mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių apmokestinimo opcija. Taip neturėtų būti. <...>
O kalbant apie teisingumo sritį, tai yra visuomeninių tarėjų instituto įvedimas Lietuvos teismų sistemoje, kas, mano nuomone, duotų ženkliai daugiau skaidrumo ir atvirumo teismų sistemoje.
Ar sutinkate, kad šiandien vienas svarbiausių klausimų valstybėje yra saugumas ir gynyba?
Žinoma. Bet tai neturėtų būti dominuojantis ir vienintelis klausimas. Pas mus yra problema, kad pasiduodame didžiausios politinės partijos užduotai politinei darbotvarkei ir visus kitus klausimus, kurie irgi yra labai svarbūs, padedame į šoną ir diskutuojame vienu saugumo klausimu.
Užsienio reikalų ministras pasako, kad tuoj bus karas, tada premjerė inicijuoja nesibaigiančius pasitarimus tarp politinių partijų, nevyriausybinių organizacijų, verslininkių, puikiai suvokdama, kad jokio galutinio rezultato nebus.
O to pagrindinis tikslas yra padėti į šešėlį tokias temas, kuriose visiškai nėra, ką parodyti. Pavyzdžiui, sveikatos apsauga – tai yra de facto privatizuojamas sektorius, žmonės regionuose negauna elementarių paslaugų.
Bet tai labiau Seimo ir Vyriausybės reikalas, o ne prezidento.
O kas skiria Vyriausybės narius? Prezidentas. Prezidentas gali pareikalauti atsakomybės iš ministro už tam tikrus nevykdomus darbus, už įgyvendintą ar neįgyvendintą reformą.
Prezidentas turi galimybę, skirdamas ministrus, jiems užduoti labai aiškią užduotį, tikslus. <...> Jei tų punktų ministras neįgyvendina, aš išeinu į viešumą ir aiškiai pasakau, kad ministras neįvykdė pažadų, kuriuos davė.
Ministro pirmininko paprašau pareikalauti ministro atsakomybės arba parlamente pradedi burti politinę valią, kad ministras atsiskaitytų už tuos dalykus, kuriuos jis žadėjo.
Teoriškai viskas labai gražiai skamba.
Ne teoriškai. Dalia Grybauskaitė labai puikiai taikė šitą modelį. Jeigu prezidentas sugeba išsireikalauti, pasiduos bet kuris premjeras.
Gitanas Nausėda bandė atstatydinti poną Narkevičių. Ir jis keletą kartų viešai sakė, kad jis turėtų atsistatydinti.
Kai turime prezidentą, kuriam daug svarbiau yra pasidaryti gražias nuotraukas, kai susitikus su Zelenskiu kitame stalo gale sėdi užsienio reikalų ministras ir jis nesugeba perlipti per savo ego ir pakviesti jo, kad ir kaip man nepatiktų mūsų užsienio reikalų ministras, bet jis elgiasi visiškai vaikiškai. Jie stumdosi dėl to, kas atstovaus Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, iš principo pamindamas valstybės interesą.
Valstybė nukenčia dėl pasistumdymo tarp prezidento ir ministro. Kai turime tokį prezidentą su tokiu valstybės ir piliečių uždėtu atsakomybės jam suvokimu, tai tokį rezultatą ir turime. Kur ta „gerovės valstybė“?
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše interviu pradžioje.
