• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Panašu, kad Lietuvoje vis dar manoma, jog pats iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų dalykų suderinimo faktas savaime garantuoja tokio hibrido kokybę ir vertę. „Sensacija: pankroko grupė ir sakralinės muzikos ansamblis vienoje scenoje!“ – maždaug tokia schema dažniausiai pranašauja beribį novatoriškumą ir kartu „aktualumą visiems“, beveik ekumenišką priešybių sutaikymą.

REKLAMA
REKLAMA

Deja, „multimedijinių“, „tarpdisiplininių“, „eklektiškų“ ir „sintetinių“ projektų prigaminta jau tiek daug, kad kamerinio orkestro koncertas kartais atrodo kaip visiškas avangardas ir alternatyva – kaipgi taip, per visą koncertą nei vienos vaizdo projekcijos? Iškart pasakysiu, kad tarpdisciplininis menas man yra daug įdomesnis ir aktualesnis, nei pavieniai „izoliuoti“ menai, tačiau tarpdisciplininio meno kūrinys, be formos, turi turėti ir vidinę skirtingų elementų sintezės logiką. Priešingu atveju toks hibridas atrodys dirbtinis, sukurtas todėl, kad reikėjo sukurti būtent taip („tarpdiscipliniškai“), o ne todėl, kad buvo neįmanoma sukurti kitaip. Tada 1 + 1 bus lygu ne 2 ir net ne 1, o tiesiog 0.

REKLAMA

Gaila, bet Martyno Bialobžeskio ir Jono Jurkūno „Stella Hermetica“ – „uždara žvaigždė“ – savo forma priminė būtent tą nulį. Šia prasme kūrinio vaizdo projekcijoje dominuojantis apskritimo ženklas yra iš tikrųjų labai simboliškas. Bet ieškoti čia simbolių reikštų perimti autorių strategiją ir pradėti žaisti nuogomis koncepcijomis (Greimo semiotika) ir „ikoniškais“ ženklais (pavyzdžiui, Bleiko Dievas architektas ir Diurerio triušis), kurie „Stella Hermetica“ tampa muliažais, galinčiais reikšti viską ir nieką. Geriau tiesiog atvirai pasakyti, kad kūrinio atlikimo metu neapleido įspūdis, kad „Stella Hermetica“ pati nejaukiai jaučiasi savo formoje ir bet kurią akimirką gali subyrėti į atskirus elementus, kuriuos sieja tik atlikimo vieta bei laikas ir beveik New Age „kosminės sąmonės“ stiliaus mistifikacija.

REKLAMA
REKLAMA

A. Grigorian ir Giedrė Kilčiauskienė (Pieno lazeriai)

Tai galioja ir muzikinei „Stella hermetica“ daliai. Kodėl būtent „Pieno lazeriai“, „Gaidos“ ansamblis ir Asmik Grigorian? Dėl „Pieno lazerių“ viskas daugiau mažiau aišku – šiai grupei kičinė „kosminė“ tematika yra nesvetima, ir kokybiškos klubinės estrados kontekste tas mutavęs space age pop (nuo kurio pastaruoju metų jie, tiesą sakant, jau šiek tiek nutolo) veikia labai gerai. Tačiau „akademinis“ elementas Bialobžeskio ir Jurkūno projekte, atrodo, egzistuoja tik tam, kad „Stella Hermetica“ bent kažkiek „įsipaišytų“ į „Gaidos“ kontekstą. Rezultatas, kaip ir reikėtų tikėtis, keistas: vietoj to, kad kūrinys tiktų „ir tiems, ir aniems“, panašu, kad „Stella Hermetica“ nepataiko apskritai į jokios estetikos – nei „klubinės“, nei „akademinės“, nei netgi „post-avangardinės“ – taikinį. Bent jau man sunku įsivaizduoti šio kūrinio klausytoją, kuris su malonumu klausytųsi jo nefestivalinėje aplinkoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išvada gali būti tik viena: „Stella Hermetica“ yra vienkartinis konkrečiam renginiui („Gaidos“ festivaliui) skirtas projektas, kuris gali būti įdomus tik formaliai, kaip eksperimentas: „pažiūrėkime, ar gali „Pieno lazeriai“ sugroti su „Gaidos“ ansambliu ir dainininke Asmik Grigorian”. Gali, bet tokie eksperimentai jau seniai nebėra ypatinga naujovė, ir „šiuolaikinės muzikos mokslui“ žinomi daug sėkmingesni bandymai. Kad ir praėjusių metų „Gaidoje“ pristatytas suomių elektroninio garso chirurgų „Pan Sonic“ ir italų instrumentalistų „Alter Ego“ bendras projektas „Microwaves“. Nors daug kas ir tą projektą apibūdino kaip „pritemptą“ (ypač tie, kurie tikėjosi „grynųjų“ elektroninių „Pan Sonic“), vis dėlto jis skambėjo nepalyginamai organiškiau ir vientisiau, nei „Stella Hermetica“.

REKLAMA

„Stella Hermetica“ finalas: ilgas ir linksmas kompozitorių Martyno Bialobžeskio ir Jono Jurkūno atsisveikinimas.

Galbūt dar ir todėl, kad jame nebuvo bandoma „nuimti įtampą“ pasitelkus (auto)ironišką kulminaciją, kaip tai padarė Jurkūnas ir Bialobžeskis. Taip, prajuokinti publiką jie sugebėjo, ir tikriausiai būtent „Stella Hermetica“ finalas pelnė didžiausią aplodismentų dalį, bet jo neužteko tam, kad bendras įspūdis taptų mažiau chaotiškas.

Liudo Parulskio nuotraukos

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų