„Netekome Švenčionių krašto šviesuolio Vytauto Stunžėno. Šviesus Vytauto atminimas išliks visų jį pažinojusių širdyse, nes atminti – vadinasi gyventi“, – sekmadienio pavakarę rašė TS-LKD Švenčionių skyriaus atstovai.
Švenčionių krašto šviesuolis
V. Stunžėnas 1959 metais baigė Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultetą, persikėlė dirbti į Adutiškį.
Šalia profesinės veiklos jis taip pat buvo ir aktyvus visuomenininkas, dainavo ir muzikavo kapeloje, skyrė savo laiko bei dėmesio Adutiškio, Švenčionių, Cirkliškio, Strūnaičio bendruomenių gyvavimui.
Mėgo žemės ūkio darbus, sportas buvo jo didžiausia aistra. Šalia aktyvios profesinės ir meninės veiklos Vytautas Stunžėnas daug dėmesio skyrė ir savo šeimai.
Kartu su žmona Genovaite, lietuvių kalbos mokytoja metodininke išaugino sūnų Antaną ir dukrą Giedrę, gražiai bendravo su savo 4 vaikaičiais, mokydamas juos sodininkystės paslapčių, ugdė meilę gamtai, tėvynei, mokė būti tikrais savo krašto patriotais.
„Kol dar gyvi, ateikit, broliai, sesės,
ratu susėsim kaip pagonys po medžiu.
Jei mūs būry kas verks, kad kojos basos,
apaukim jį, ir ašaros nudžius“, – teigiama, kad šie profesoriaus Kazio Vytauto Trainio žodžiai geriausiai ir tiksliausiai atspindi Vytauto Stunžėno gyvenimo būdą ir stilių.
