Nuo 2008-ųjų Jokūbas (pavardė redakcijai žinoma) su šeima gyvenimą kūrė Airijoje, tačiau užklupusi koronaviruso pandemija privertė kažką keisti – teko parduoti spaudos ant drabužių verslą, o paskatintas draugo Jokūbas sugrįžo į gimtinę, pabandyti vėl kurtis čia. Po kelių mėnesių sugrįžo ir visa šeima.
Didžiausia dukros aistra – šonaslydis
Būtent grįžus į Lietuvą Jokūbas su žmona pradėjo pastebėti, kad jauniausioji dukra pradėjo labai domėtis automobiliais, ypač šonaslydžiu.
„Su žmona vis galvojome, iš kur pas ją atsirado aistra automobiliams. Kai grįžome į Lietuvą, ją labai pradėjo traukti automobiliai, nes kai gyvenome Airijoje, mažai jais domėjosi, daugiau sportavo, užsiėmė kikboksu ir tekvondo.
Ji dar būdama Airijoje susirado, kur Lietuvoje vyksta automobilių susitikimai, sužinojo, kur yra vadinamos susitikimo vietos ir vis sakydavo: „Tėti, važiuosime ten pažiūrėti“, – prisimena pašnekovas.
Šiandien Jokūbas su šypsena prisimena, kaip kartu su dukra vykdavo į įvairiausius šonaslydžio renginius, o dukra vis kartojo, kad nori būti drifterė, labai daug domėjosi apie automobilius:
„Mieste, būdavo, einame, o ji mums sako: „Žiūrėk, važiuoja toks ir toks automobilis, ten turėtų būti vienoks ar kitoks variklis“. Mes būdavome nustebę, kaip ji tiek visko žinojo. Bet ji labai, labai daug domėjosi, žiūrėdavo vaizdo įrašus apie automobilius. Ji pamatydavo tokius automobilius, išgirsdavo garsą ir net drebėdavo, šiurpuliukai nubėgdavo kūnu.“
Dukros neteko likus savaitei iki gimtadienio
Gustės svajonė buvo turėti automobilį, jį paruošti šonaslydžio lenktynėms ir išmokti profesionaliai užsiimti šia veikla. Jokūbas kartu su dukra pradėjo pildyti šią svajonę – nupirko automobilį, pradėjo jį tvarkyti, paauglė mokėsi vairavimo ir driftinimo subtilybių.
„Jai garažas buvo geriausia vieta. Nuvažiuodavome į kaimą, nueidavome į garažą ir darbuodavomės prie automobilio – ji viską pamiršdavo, ėjo, darė, klausdavo, kaip ir kas. Driftas jai buvo kažkas tokio...
Labai palaikėme šią jos idėją, tik nelabai turėjome vietų, kur galėtume pasitreniruoti – ji mokėsi važiuoti miško keliukais. Ji buvo labai imli, per dieną išmoko junginėti bėgius, nors niekada nebuvo vairavusi automobilio, kitą dieną išmoko „piešti saulę“. Ji labai greitai progresavo.
Buvo daug žmonių, kurie palaikė šią idėją, kai tik nuvykdavome į drifto renginius, Gustė eidavo, bendraudavo su drifteriais, pasiimdavo kontaktus, rašinėdavosi, klausinėdavo. Ji buvo visų labai mylima, ji visiems labai patiko, visi norėjo jai padėti“, – pasakojo Jokūbas.
Tik svajonės išsipildymo ji nebesulaukė – tėvai dukros neteko likus savaitei iki 14-ojo gimtadienio. Apie tai, kas įvyko, tėtis nedaugžodžiauja, tačiau prasitaria – dukrai buvo diagnozuota vidutinio lygio depresija, ji vartojo antidepresantus.
Po dukros netekties davė pažadą
Skaudžios netekties akivaizdoje širdį draskė skausmas, tačiau Jokūbas tvirtai sau pasakė: davė dukrai pažadą, todėl jį ir ištesės, nors gyvenime neturėjo nieko bendro su automobiliais ar jų remontu:
„Aš jai pažadėjau. Ji norėjo pasidaryti automobilį driftinimui, pasikeisti variklį į galingesnį, norėjo dalyvauti šonaslydžio renginyje – aš jai pažadėjau ir pats sau pažadėjau, kad ir kaip bebūtų, aš išpildysiu jos svajonę ir pats išvažiuosiu į vieną drifto renginį.
Buvo labai sunku vėl to imtis, bet žmonės pastūmėjo, sakė: „Eik, daryk, neapsikrauk blogomis mintimis, pildyk Gustės svajonę“. Po laidotuvių kitą dieną buvau garaže ir dariau tai, ką turiu, kad ir kaip buvo skaudu.“
Jokūbas atviras – kai pradėjo dalintis vaizdo įrašais apie pasiruošimo procesą, sulaukdavo įvairių vertinimų. Vieni džiaugėsi, kad jis įgyvendina dukros svajonę, kiti negailėjo ir nemalonių žodžių. Tačiau į juos vyras sako nekreipiantis dėmesio, nes pats tvirtai žino, ką ir dėl ko daro.
„Kai pradėjau dalintis viskuo „TikTok“, žmonės pradėjo man rašinėti, kad kaip aš iškart po dukros netekties išvažiavau į garažą tvarkyti automobilio, bet bandau į tokius žmones nekreipti dėmesio. Žmonės nežino mūsų istorijos, nežino, kodėl aš tai darau.
Būna, žmonės parašo ką blogo, bet numoju, kaip Gustė mėgdavo sakyti, neapsikraunu, tiesiog darau tai, ką turiu daryti. Tai skaudu, bet mums kažkaip reikia gyventi toliau. Dabar galiu teigti, kad man tai kaip terapija.
Visada laukiau dienos, kai galėsiu važiuoti į kaimą ir toliau dirbti prie automobilio – teko įdėti daug darbo. Važinėjau į kaimą tol, kol viską užbaigiau, nesvarbu, kad iki jo virš 300 kilometrų. Ištesėjau pažadą“, – užtikrintai sako vyras.
Išpildė dukrai duotą pažadą
Nors darbo ir buvo daugybė, Jokūbas savo pažadą išpildė – balandžio 20 d. dalyvavo „Drift Matsuri“ drifto šventėje. Nerimo ir įtampos buvo daug – kad dalyvaus renginyje, sužinojo likus vos kelioms dienoms, tad teko greitai paruošti automobilį.
„Jaučiausi kaip žuvis, išmesta į krantą ir bandanti išgyventi. Sekėsi tikrai gan sunkiai, nesusitvarkiau su emocijomis, vis galvoje sukosi mintys, kad ne aš turėjau čia būti, o Gustė.
Labai sunkiai sekėsi, bet padariau, ką privalėjau. Buvo ir sugedimų, bet bendruomenė greitai surado reikiamų dalių. Ir toliau važiavau“, – renginyje lydėjusias mintis prisiminė pašnekovas.
Jis atvirai sako sulaukęs daug palaikymo, o visų susirinkusiųjų poelgis ilgam įsirašys atmintin: 21 valandą visi vairuotojai sustojo ir išlipę iš automobilių pagerbė Gustę tylos minute.
Nors pats Jokūbas mokėsi šonaslydžio ir kartą išvažiavo į trasą, ką darys su Čeriu – taip automobilį vadindavo dukra – dar tiksliai nenusprendė.
„Kyla mintis, gal šitą automobilį po važiavimo palikti jaunuoliams, paaugliams, kurie nori išbandyti šį sportą, kad galėtų atvažiuoti ir pasimokinti šonaslydžio. Tikrai atsirastų žmonių, kurie prisidėtų, pamokytų.
Norėčiau palikti jį būtent paaugliams, nes jiems iš tikrųjų yra labai sunku, tai būtų užsiėmimas praleisti laiką, nes gatvių trynimas nėra į gerą.
Paaugliai socialiniuose tinkluose prisižiūri, koks kitų gyvenimas geras, jie nori būti tokie patys, nesigauna – taip ir išsivysto depresijos. Dar norėčiau padaryti aikštelę, kuri skirta šiam sportui, kad žmonės galėtų atvažiuoti treniruotis, ypač jaunimas“, – apie ateities planus pasakojo Jokūbas.
Vilnietis sako turintis ir dar vieną tikslą – apsilankyti mokykloje, kurioje mokėsi dukra, pakalbėti su septintų-aštuntų klasių mokiniais ir paskatinti juos kreiptis pagalbos, kai sunku:
„Gustės draugei, panašiai kaip dukrai, labai sunku, ji net nenori eiti į mokyklą, nes mokykloje, kaip ji pasakojo, sklando labai negražios kalbos, ji net nenori eiti į mokyklą, nes visi klausinėja apie tragišką įvykį.
Norėčiau nueiti į mokyklą, pakalbėti su vaikais apie visa tai, atverti akis, kad paaugliai nebijotų eiti šnekėtis, jei jaučia, kad yra blogai. Yra „Jaunimo linija“, psichologai, su kuriais galima pasikalbėti, jeigu nenori kalbėti su tėvais, bet tylėti negalima.“
