Esame beveik pačiame Javos salos viduryje, mieste, kurio pavadinimas rašosi Yogyakarta, tarsiasi Džogdžakarta, o vietiniai jį meiliai vadina tiesiog Džogžda.
Jie čia net vidury miesto randa kur ryžius paauginti.
Borobuduras – didžiausia pasaulyje budistų šventykla, laikoma vienu didingiausių budistinių monumentų pasaulyje. Pastatyta, beje, devintame amžiuje – čia dar tada, kai iki Bonifacijaus Brunono – bičo, kuris atrado Lietuvą ir už tai atsisveikino su savo galva – gimimo, buvo likę maždaug du šimtai metų. Kitaip sakant, tuo metu, kai mūsų protėviai pasiimdavo kirvį, išeidavo į mišką, parsivilkdavo namo lokį ir suvalgydavo jį be druskos ir pipirų, Indonezijoje jau buvo statomos va tokios simpatiškos trobelės.
Štai. Devynios platfromos, 2672 akmenyje iškalti bareljefai ir 504 budos statulos.
Kad ir kaip važinėtumėte aplink Džogdžakartą, šio vaizdelio jums nepavyks išvengti – Merapio ugnikalnis. Apskritai, Java sala yra panaši į kondensuoto pieno skardinę, kurią kažkas įdėjo kaitinamą puodą, bet pamiršo įpilti vandnes. Ugnikalniai čia yra visur, daugelis iš jų – kaip ir šitas – yra veikiantys. Merapio ugnikalnis dūmyja nuolatos, o maždau kas 15 metų nusprendžia, kad jau laikas išsiveržti, ir pradeda spjaudytis pelenais ir lava. Per paskutinį išsiveržimą po pelenais žuvo daugiau kaip 300 žmonių.
Įsivaizduokite tokią situaciją. Turite jūs didoką lauką RYŽMENS, derlių nuimti pavyko puikų, turite dabar gerą sunkvežimį ryžių, kuriuos, prieš sandėliuojant, reikia išdžiovinti. Aišku, džiovyklos jūs jokios neturite, stadiono tam tikslui irgi nuomoti neišgalite. Jūsų veiksmai?
Žinoma! Jūs tesiog einate į gatvę, paklojate ant jos didelį gabalą kokio nors tvirto audinio – juk negalima ryžių pilti tiesiog ant purvinos žemės – ir tada tuos ryžius tiesiog ant gatvės ir džiovinate. Ką, per ryžius nuolatos važinėja automobiliai ir visokie sunkvežimiai? Tai kas? Kur parašyta, kad važinėjimas per ryžius kenkia jų maistinėms savybėms?
Beje, tokių vaizdelių važiuodami per Indoneziją prisižiūrėjome iki soties. Pasirodo – greitkeliai yra puikūs ryžių džiovintuvai.
Prambanan. Klausiame gido – o ką šita šventykla turi bendro su bananais? Pasirodo, nieko. Tiesiog, toks pavadinimas, ir bananai ten neauga. Statyta, beje, irgi devintame amžiuje – maždaug keturi šimtai metų prieš tai, kai Lietuvoje toks veikėjas Mindaugas baigė skersti savo giminaičius ir pasiskelbė karaliumi.
Vytaras nebūtų Vytaras. Tik įeina į restoraną – iškart į virtuvę ir prie puodų. Štai. Čia troškinasi duomedžio vaisiai. Duonmedis yra dvokiančiojo durjano pusbrolis, ir iš pirmo žvilgsnio jų vaisiai – labai panašūs. Tačiau skonis skiriasi iš esmės – jei durijus yra maždaug tokio skonio, kaip tris savaites neplautos kojinės, tai gerai ištroškintas duonmedis skoniu ir faktūra primena plėšytą kiaulieną.
Štai. Patiekalas, kuriuo Džogdžakarta garsėja visoje Indonezijoje. Vadinasi – gudeg. Jo pagrindas – neprinokęs duonmedžio vaisius, troškintas kelias valandas kokosų piene su palmių cukrumi. Šis troškinys patiekiamas prie virtų ryžių ir dažniausiai papildomas kokosų piene troškinta vištiena, sojos padaže virtais kiaušiniais ir aštriu čili padažu sambal. Skanaus!
Skanaus! Dabar lauksime, ką pasakys mūsų apatiniai vožtuvai.
Autorius: Starkaus & Radzevičiaus kelionės
