„Jeigu pavyktų pasiekti tam tikrą, bent jau dalinę sėkmę ir vieną ar kitą skanesnį objektą parduoti užsieniečiams (ne rusams), investuotojų bendruomenė tai galėtų įvertinti kaip tam tikrą pripažinimo ar dalinio pasitikėjimo atsistatymo ženklą“, – portalui sakė G.Nausėda, pasak kurio, tai būtų galima viešųjų ryšių priemonėmis pardavinėti kaip tam tikrą investuotojų pasitikėjimo atgimimą.
Jis tremia Energetinės politikos instituto direktoriaus Vladimiro Milovo poziciją, kad įmones pardavinėti dėl įplaukų į biudžetą galima galvojant tik apie artimiausią ateitį: „Ilguoju laikotarpiu svarbiausias dalykas yra visiškai kitokia vadyba ir viso valstybinio sektoriaus bent dalinis persiorientavimas į komercines vėžes“, – sakė G.Nausėda.
Ekonomistas pridūrė, kad labai svarbus šio proceso aspektas – užsienio kapitalo, kuris galėtų pakeisti vietinę, kultūrą įsitraukimas. Dėl to jis abejojo reikalavimo veikti tik Rusijos jurisdikcijoje pagrįstumu. „Klausimas, ar vėliau neteiks liberalizuoti šių reikalavimų, nes dėl jų pirkėjų pasirodys tiesiog per mažai“, – aiškino jis.
