REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jis gulėjo ant ką tik žalsvais šviežios žolės kuokštais pasipuošusios vejos, uodegą įmerkęs į skurdų pavasario darželį, kur ne kur mėlynuojantį iš miško persodintų  žibuoklių žiedais, jo daili balta galva buvo nenatūraliai persisukusi, tarsi jis ir gulėdamas mirties patale dar norėtų apsižvalgyti. Šalia stovėjo pensininkas Taranda, gyvenantis penktame aukšte, ir gniaužė rankose kažkokią skepetą: lyg nosinę, lyg neskalbtą kojinę.

REKLAMA
REKLAMA

Pamažu ėmė rinktis kaimynai.

- Kaip tai atsitiko, - paklausė Estera Liuks iš trečiojo aukšto. – Kaip tai, po velnių, suprasti? – ir užsirūkė cigarilę.

REKLAMA

- Iškrito pro langą. Iš penkto aukšto, - susiraukė pensininkas Taranda.

- Greitąją kvietėt? – pasiteiravo inžinierius Gervė.

- Policija atvažiuoja, - pusbalsiu sududeno pensininkas Taranda. – O gal ir ne. Supaisysi juos, kai pasakiau, juokėsi. Žvengė kaip kumeliai.

Inžinierius Gervė ilgai krapštė galvą, kažką matavo, skaičiavo, paskui bejėgiškai skėstelėjo rankomis.

- Nichuja nesuprantu, kaip galima iškristi pro langą. Juk arklys negirtas, jis ką, palangėmis vaikščiojo?

REKLAMA
REKLAMA

Estera Liuks, Muravjovo Koriko palikuonė, gūžtelėjo pečiais:

- Mano Nataša irgi būdavo, išeina pasivaikščioti, pataiko ant skardinės palangės – ir žemėn. Praeina, būdavo, kelios minutės, o į duris jau skambina. Atidarau – Nataša visa išsigandusi, šmurkšt po lova ir tupi pusę dienos.

- Kokia Nataša, - nedraugiškai dėbtelėjo į senutę inžinierius Gervė, namo bendrijos smegenys ir sąžinė, be jo šis namas jau seniai būtų sugriuvęs. Bent jau taip manė inžinieriaus žmona ponia Lidija Gervienė, kurios šiandien nebuvo namuose – ji išvažiavo aplankyti  į Ispaniją skinti mandarinų išvykstančios pusseserės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Inžinierius suraukė kaktą:

- Ką, ir jūs kumelę laikėt?

- Katytė, tokia baltom kojikėm, Nataša, - vėl užtraukdama cigarilės dūmo svajingai mostelėjo grakščia, išdžiūvusia, į mumifikuotą letenėlę panašia plaštaka kilmingos giminės palikuonė.

- Kaip ji skambint galėjo, katės pirštų neturi, - atsargiai nusistebėjo pensininkas Taranda.
Jis buvo ramus žmogus, tačiau turėjo ydą – nulipęs žemyn, į namo rūsį, laukdavo pasislėpęs, kol kuris nors kaimynas ateis į savo sandėliuką, tada užremdavo duris ir nubėgęs saugiu atstumu, kad nebūtų apkaltintas, mėgaudavosi nelaimingųjų kaimynų siaubo klyksmais.

REKLAMA

- Na ir kas, dabar daug kas neturi – tai rankos, tai kojos, kartais ir ausį kam nuplėšia, tai ką, jau ir paskambint nebegali, - užsigavo moteriškė.- Va, gulėjau ligoninėj, palatos kaimynė pasakojo: jos dukra turėjo sužadėtinį, važiavo abu mašina per mišką, naktį, briedis užšoko ant mašinos, sužadėtinis be galvos liko. Sėdi, vairuoja, o galvos nėra. Ir taip vairavo dar bene pusę kilometro. O gal ir du kilometrus, kas čia žino. Tai ką dabar, jau ir į duris paskambinti negalima, - niekaip negalėjo atleisti už įžeistą savimeilę senučiukė.

REKLAMA

Atėjo paštininkas Edgaras Rilkė. Paštą jis atnešdavo nereguliariai, bet kasdien. Tai yra, kartais anksti ryte, kartais tik apie pusiaudienį, o kartais ir po pietų. Bet kasdien. Ir kasdien būdavo su kvapu. Žodžiu, gerokai užmynęs ant kamščio. Jo vešlūs, šviesūs ūsai karodavo parudavę nuo tabako, stambių bruožų veidas švytėdavo sveiku raudoniu, žiemą vasarą jis dėvėdavo tamsią slidininko kepurę ir išklerusius akinius storais stiklais, o didelės plaštakos, kuriose laikraščiai atrodydavo kaip servetėlės, žmonėms keldavo ir pasitikėjimą, ir neaiškią baimę. Bendrijos nariai giliai širdyje smerkdavo tokį paštininko elgesį, kurį Muravjovo Koriko palikuonė vadindavo „dekadentiniu potraukiu malonumams“, tačiau garsiai negalėjo savo protesto pareikšti – paštą jie gaudavo visada. O kvapas – ką darysi, kvapas, anot inžinieriaus Gervės, reliatyvus reiškinys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kas čia? – parodė akimis į gulintį arklį paštininkas Rilkė.

- Arklys, - atsakė pensininkas Taranda. Inžinierius ir Estera Liuks tylėdami pritariamai linktelėjo galvomis.

- Pats matau, kad ne Kaligula. Che! Iš kur čia jis? Po velnių, žmonės, kaip jūs gyvenate? Ar nemanote, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo jūsų pačių valios? Kodėl stovite ir laukiate kažkieno malonės, argi sunku imtis iniciatyvos?

- Jūs manote, kad šias problemas galima išspręsti štai taip, gatvėje? – pasiteiravo inžinierius Gervė ir reikšmingai krenkštelėjo.

REKLAMA

Paštininkas susimąstė. Paskui atsilošęs pažiūrėjo į viršų ir, nenuleisdamas galvos, ėmė kalbėti:

- Kai kurios moterys atrodo visiškai netinkamos seksui. Vyrai, žiūrėdami į jas, niekaip negali įsivaizduoti tokių moterų gulinčių ant nugaros, ką jau kalbėt apie kitas pozas. Tačiau tokia nuomonė klaidinga iš esmės. – Paštininkas Rilkė nutilo ir pasikasė paausį. – Matot, seksas ne estetinė sąvoka, seksas yra instinktai, o instinktai, kaip žinote, niekaip nesusiję su vaizdiniais, kitaip tariant, su moterų išvaizda.

REKLAMA

Pensininkas Taranda keletą akimirkų žiūrėjo į paštininko batus, paskui į negyvą arklį.
- Aš su jumis daugiau nebesisveikinsiu, - sumurmėjo panosėj Taranda ir, atidaręs koridoriaus duris, norėjo lipti  laiptais aukštyn, bet paskui apsigalvojo, tyliai uždarė duris ir atsistojo šalia Muravjovo Koriko palikuonės

- Kaip šios puikios jūsų mintys susijusios su mūsų atveju, norėčiau pasiteirauti, - maloniu, bet reikliu tonu kreipėsi į paštininką Estera Liuks, nervingai pešiodama juodo savo šalikėlio galus.

- Niekaip, - numojo ranka paštininkas. – Ar yra jūsų name pastaruoju metu koks nors stipriai geriantis žmogus?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaimynai susižvalgė. Inžinierius Gervė suraukė kaktą, pasimuistė, lyg jo kaklą spaustų kaklaraištis, kurio jis šiuo metu kaip tik neryšėjo ir garsiai, nors kiek abejojančiu balsu, pareiškė:

- Matot, mūsų namas – ne vieta tokiems reiškiniams, kuriuos jūs laikote savaime suprantamais ir netgi kasdieniškais. Mūsų name...

Paštininkas staigiai pakėlė savo milžinišką plaštaką ir inžinierius Gervė, namo bendrijos protas ir sąžinė, akimirksniu užsičiaupė.

- Kai kurie asmenys, - prabilo paštininkas Rilkė, - kai kurie asmenys, jeigu, žinoma, jie į alkoholizmą pasinėrę rimtai, ne mėgėjiškai, po keleto savaičių girtavimo ima matyti įvairius, kaip jūs teikėtės pavadinti, reiškinius. Gydytojai, norėdami įvardinti tuos vaizdinius – vien jau dėl to, kad būtų lengviau susikalbėti su pacientais, o kartu ir juos gydyti – sugalvojo, kad alkoholizmo karštinės ištikti žmonės mato gyvates, kirminus, šikšnosparnius, girdi kalbančius šunis ir panašiai. Baltas arklys – taip pat vienas iš baltosios karštinės vizualinės išraiškos vaizdinių.

REKLAMA

- Bet kodėl tai matome ir mes? – susinervinęs suplojo rankomis sau per šonus inžinierius Gervė. – Juk tai kliedesys!

- Dzen budistai mėgsta pasakoti iš viduramžių mus pasiekusią alegoriją: „Kartą neofitas paklausė Mokytoją:
- Koks sodo augalas Budai patiko labiausiai?
Senis pagalvojo ir atsakė:
- Veidrodis.
- Bet Mokytojau, juk veidrodis neturi nei lapų, nei žiedų, nei vaisių! – nusistebėjo mokinys.
Mokytojas nieko neatsakė, tik kirto nelaimingajam skambų antausį“.

Baigęs pasakoti, paštininkas Rilkė klausiamai įsispitrėjo į sutrikusius kaimynus.

- Senmergės, - dūrė pirštu aukštyn pensininkas Taranda. Inžinierius Gervė žvilgtelėjo į jį apmaudo sklidinomis akimis, bet nieko nesakė. – Tos kalės geria jau antras mėnuo, - jau tvirčiau sududeno Taranda ir garsiai su palengvėjimu atsiduso.

REKLAMA

Paštininkas pergalingai nužvelgė visus tris namo gyventojus, dar sykį krenkštelėjo savąjį nežinia ką reiškiantį „che!“ ir, atsisegęs milžinišką pašto krepšį, įėjo į laiptinę ir ėmė kaišioti į pašto dėžutes dailius vokus su dar dailesnėmis sąskaitomis už gyvenimo paslaugas, kurias žmonės maloniai teikia vieni kitiems.

Pagyvenę merginos Marta ir Veronika tuo metu buvo namie. Tiesą sakant, namie jos jau buvo kokį mėnesį, išskyrus tuos atvejus, kai viena ar kita, o kartais ir abi nužingsniuodavo iki parduotuvės ir nusipirkdavo maisto bei gėrimo atsargų.

REKLAMA
REKLAMA

Viena iš jų, Veronika, užsidegė cigaretę, išėjo į balkoną ir žvilgtelėjo žemyn.

- Mėšlas, jie jau pamatė! Sakyčiau, labai nuosekliai pamatė!

- Ką pamatė? - abejingai paklausė Marta ir patraukė iš butelio su etikete „Jameson“, paskui sunkiai atsiduso ir uždainavo: „Girl, you‘ll be a woman soon!!!”

- Arklį!

- O kaipgi, - linktelėjo Marta. – Turėjo pamatyti. Juk ne visi akli dieną mato, - ir pati ėmė kikenti iš savo sąmojo.

- Man atrodo, jie labai nuosekliai ketina kažką daryti. Marta, jie sujudo, jie imsis kokios nors veiklos, Marta, ir tai bus visai nejuokinga, prisiekiu visais per gyvenimą išdulkintais skandinavais, duok viešpatie jiems dangų, jie tą prakeiktą arklį ketina vėl pas mus užvilkti! Nuosekliai tau sakau!

- Neįsileisim! Čia ir taip vietos nėra! – suriaumojo Marta, pliaukštelėjusi delnais nuvaikė nuo stalo pulkelį šikšnosparnių, atgalia ranka nustūmė nuo stalo kamuolį gyvačių ir, paėmusi butelį, susivertė viskio likučius į gerklę. – Dėjau aš ant visų! Čia laisva šalis! Ką noriu įsileidžiu, nenoriu – tik per mano lavoną!

Po keliolikos minučių į merginų buto duris kažkas nedrąsiai paskambino. Veronika priėjo prie durų, pažiūrėjo pro akutę: laiptinėje stovėjo kaimynai, ant betono bejėgiškai pakreipęs galvą į šoną gulėjo baltas arklys. „Nuosekliai nesiseka“, - sumurmėjo Veronika panosėj ir atrakino duris. Iš kambario sklido tolygus jos draugės Martos šnopavimas. Mergina pakėlė pirštą prie lupų ir mostelėjo kaimynams ranka – įneškit, tik tyliai!

Kitoj pusėj kelio atsargiai, tarsi susidrovėję, tarsi bijodamos būti apšauktos nepadorumu, bet nebeištvėrusios saulės glamonių, ėmė melsti alyvos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų