REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
30
„Brianka SSRS“ (nuotr. VK.com)

Tarp LLR „savanorių“ – karas. Kruvinas ir negailestingas. Vienas iš batalionų pavirto gauja ir „daugina iš nulio“ (žarg. – žudo) savus. Nuo pasakojamų istorijų stingsta kraujas venose, rašo Rusijos internetinio portalo „RIA ura.ru“ žurnalistas Andrejus Guselnikovas. tv3.lt pateikia šios publikacijos vertimą.

30

Tarp LLR „savanorių“ – karas. Kruvinas ir negailestingas. Vienas iš batalionų pavirto gauja ir „daugina iš nulio“ (žarg. – žudo) savus. Nuo pasakojamų istorijų stingsta kraujas venose, rašo Rusijos internetinio portalo „RIA ura.ru“ žurnalistas Andrejus Guselnikovas. tv3.lt pateikia šios publikacijos vertimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Smogikų užgrobtoje „Luhansko liaudies respublikoje“ suimti du vieno bataliono vado padėjėjai, kurio kariai „savo teritorijoje“ vykdė brutalius nusikaltimus: tyčiojosi iš civilių, ėmė į nelaisvę kitų padalinių karius, žudė savus – dėl pinigų ar tuos, kurie nenorėjo taikstytis su tokiu elgesiu. Vienas karys per stebuklą išgyveno po to, kai vadai jam peršovė galvą, kitas, gavęs keturias kulkas, sugebėjo išsikapstyti iš kapo, į kurį jį užkasė. Šiame atvirame interviu „ura.ru“ liudininkai papasakojo apie tai, kas dedasi tokiuose „banditų batalionuose“. Žmonės dabar slepiasi Rusijoje, tačiau jų gyvybėms vis dar gresia pavojus: laisvėje likęs vadas žada išžudyti visus, kas jį išdavė.

REKLAMA

Karinis padalinys, iš pradžių kovojęs už „Novorosijos“ idėją, iš visiškai nekontroliuojamo darinio per karo metus pavirto rimta banditų gauja. „Pas mus žmonės yra sužalotos psichikos, meras mūsų bijo, milicija priklauso mums“. „Luhansko respublikos“ VRM iškėlė baudžiamąją bylą ir atliko pirmuosius areštus, tačiau kol kas nėra pajėgūs kontroliuoti situaciją.

– Pasižiūrėkite, ką jis man rašo! „Mentams pasidavei? Galvoji, aš tavęs nesurasiu? Netrukus lauk svečiuose!“.

REKLAMA
REKLAMA

Rusė Marina rodo „ura.ru“ žurnalistui A. Guselnikovui savo buvusio vado pranešimus „Skype“. Mergina panikuoja: vyras grasina „padalinti iš nulio“ ją kartu su vyru Jevgenijumi ir jų mažu vaiku. Marina šiuo metu jau Rusijoje, tačiau netgi ir tolumoje nuo LLR jai yra ko baimintis: jos teigimu, vadas – tikras maniakas, o tarp jo parankinių yra nemažai rusų, kurie gali atsirasti bet kuriame Rusijos taške. Keršyti yra už ką: pabėgę smogikai yra pasiruošę papasakoti visą teisybę apie tai, kaip ginkluotos grupuotės valdė visą LLR miestą, žudydavo ir užkasdavo neparankius asmenis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Marina ir jos vyras patys susisiekė su „ura.ru“ žurnalistu – per savanorius, susipažinusius su ankstesnėmis „ura.ru“ publikacijomis apie konfliktus smogikų grupuočių viduje. Anot A. Guselnikovo, būtent ankstesnės paviešintos istorijos ir įkvėpė niekuo nepasitikinčius Mariną su jos vyru papasakoti leidiniui tai, kas vyko užgrobtoje Luhansko teritorijoje.

„Brianka SSRS“

– Mūsų batalionas vadinasi „Brianka SSRS“, įsikūręs jis Briankos mieste. Batalione yra apie 400 žmonių. Mano vyras Ženia (šaukinys „Arbatas“) buvo bataliono vado pavaduotojas materialinio-techninio aprūpinimo klausimais. Į jį kreipdavosi visi, pradedant verslininkais ir baigiant miesto deputatais ar meru – jeigu tik reikdavo ko nors miestui.

REKLAMA

– Kur batalionas kariavo?

– Priešakinės linijos buvo Pervomaiske, o tai už 4 km nuo tikrųjų priešakinių linijų. Žodžiu, mūsų priešakinė linija – tai iš tiesų užnugaris. Atitinkamai ir šaudome mes iš miesto.

– Iš pradžių, kai padalinys tik kūrėsi, mūsų buvo 15 žmonių ir trys automatai, – pridūrė jos vyras Jevgenijus. – Vaikščiojome į diversines operacijas: pašaudome – dingstame. Tačiau tada dar kariavom, dabar jau labai ir nebekariaujam. Paskutinė didesnė operacija – Debalcevė, tačiau ir tai – vienoje gatvėje įstrigome, tai ten ir prasėdėjome kelias dienas.

REKLAMA

– Mūsų padalinys laikėsi parodomųjų veiksmų dėka, – pasakojo Marina: išvažiuodavome į lauką, pašaudydavome iš „Grad“, sukurdavome efektinga vaizdo įrašą – mums reikėjo atkreipti į save dėmesį, kad žmonės padėtų, kad humanitarinė pagalba ateitų.

– O iš Luhansko respublikos gaudavote kokį nors aprūpinimą?

– Ne, mes nebuvome įtraukti į LLR kariuomenės struktūrą, pagal šiandieninius įstatymus mes – organizuota nusikalstama grupuotė. Neturėjome karinių bilietų, mes nedavėme priesaikos. Batalione ko tik nėra: kas atėjo – tam ir duoda ginklą. Pinigų mums nemoka, mes tarnavome už idėją ir lėkštę košės. Vaikinai dažniausiai būdavo alkani, o vadų sąstatas dešras ir mėsą valgo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kodėl padalinys neįsitraukė į LLR kariuomenės sudėtį?

– Vadai kalbėjo, kad mes prieš LLR – už Novorosiją. Tačiau, sakė, kad Nacionalinis saugumas (Rusijos, red. past.) neleidžia Luhansko VRM mūsų sunaikinti. Dabar batalionui iškelta daug baudžiamųjų bylų: nužudymai, žmonių dingimas. Be to, mūsų vadas, kaip mums jau tik dabar tapo žinoma, gauna už mus pinigus. Šiuo metu batalione yra daugiau nei 400 žmonių, ir už kiekvieną, pradedant eiliniu, moka po 250-300 dolerių (vadai – daugiau), tačiau mes tų pinigų niekada nematėme, netgi nežinojome apie tai.

REKLAMA

– Kiek žmonių bataliono vadų viršūnėlėje dalijasi pinigus?

– Trys-keturi žmonės: vadas Dima Pendiurinas (Liutyj), pavaduotojas karinių veiksmų klausimais Krymas (Michailas), ypatingojo dalinio vadas Senia Vostokas (vardas – Sergejus).

– Iš kur batalionas gaudavo pinigus?

– Nežinau, iš kur gaudavo pinigus už dalinį, asmeniškai aš, kaip pavaduotojas ūkio klausimais, užsiėmiau metalu: ardomi fabrikai, šachtos – darbuotojai pjauna spalvotųjų ir juodųjų metalų įrangą.

– Ar daug galima užsidirbti priduodant metalą?

Kasdien Ženia vadui veždavo po 50-100-150 tūkst. grivinų, – pasakoja Marina. – Atveža, atiduoda pinigų pakuotę, o kur vadas vėliau juos deda, tik jis pats težino. Aš žinau tiksliai, kad iki pat šių dienų naktimis mūsų padalinys vežioja Kransnopoljevsko šachtos metalą.

REKLAMA

O Ženia kiekvieną dieną veždavo vadui pinigų pakuotes. Visada sąžiningai sakydavo vadui: „Aš ir sau nusirėšiu?“. Tačiau ką jis ten nusirėždavo? Pasiimdavo nuo 150 tūkst. mums produktams. Aš visada sakydavau: „Ženia, nevežk 150, vadas iš tiesų nežino, kiek tu darai, vežk jam šimtą!“ O jis rėkia: „Tu ką, pacanai (rus. – brolija, draugai, jaunuoliai. Banditų žargonas) alkani sėdi, kaip tu gali man tai siūlyti!“ Galų gale taip ir atsitiko: Dima visus pinigus dėjo sau į kišenę, o mes vis pinigus leidome: tai maistui, tai už kurą, tai laidotuvėms. O vadas perkasi žemes Sevastopolyje, Simferopolyje, Rostove.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Buitinis konfliktas

– Papasakokite apie jūsų sužeidimą.

– Tai buvo buitinis konfliktas, – pasakoja Marina. – Priešistorė tokia: Krasnaja Gorka buvo nusikaltėlis, kuris išprievartavo ir nužudė dvi 13 ir 14 metų mergaites. Mūsų vaikinai atvažiavo į miesto milicijos skyrių, pasiėmė jį (mes turime priėjimą ten, prie kalinių, kurie ten atsiduria), privertė laižyti tualetą ir filmavo visą tai. Vėliau tai pateko į Internetą, ir tą patį vakarą (tai jau buvo balandžio 21 naktis) Ženia ir Senia Vostokas pradėjo ginčytis, kas tai paviešino, iš kur pusė miesto žino apie vaizdo įrašą. Įsikando, pradėjo vienas kitą įžeidinėti. Tas ir sako: „Aš tavęs lauksiu prie laiptinės, nužudysiu“. Ženia atsako: „Tu žiurkė, tu „nužiurkinai“ pinigus“.

REKLAMA

– Prieš tai buvo tokia istorija, – pasakoja Ženia, – Aš per jį perdaviau bazei penkis tūkstančius grivinų, o jis pasiėmė tuos pinigus sau: prašėliojo. Ir kai aš priminiau jam tai, jis sako: „Nieko sau kaltinimai!“ Jis kadaise sėdėjo nepilnamečių kolonijoje Volgograde, ir tai jį stipriai užgavo.

– Kai aš pamačiau, kad Senia išsitraukė pistoletą, pradėjau išmušinėti jam jį iš rankų, – pasakoja Marina. – Jis iškrito ir atsitrenkė į sienelę, iššovė ir vis tiek pataikė Ženiai į galvą. Aš išsitraukiau savo ginklą, norėjau į jį iššauti – mane iškart paguldė ant žemės, Ženią nutempė į vieną pusę, mane – į kitą. Ženia stipriai stenėjo: kulka per dešinį smilkinį išėjo kairėje pusėje. Jis kriokė, šaukė, man sakė, kad viskas, jis miršta. Kolia Ryžyj išsitraukė automatą ir norėjo jį nužudyti, suprask, kad nesikankintų.

REKLAMA

– Kas per Kolia?

Nikolajus Gribunovas, šaukiniu „Sinoptikas“ – yra vaizdo įraše, kurį apie mus filmavo „1 kanalas“. Iš manęs iškart atėmė mobilųjį telefoną, pistoletą, netgi neleido iškviesti greitosios. Jeigu nebūčiau spaudusi Kolios sąžinės, nebūčiau priminusi jam, kaip mes laidojome jo sūnų, nemanau, kad Ženia būtų gyvas.

– O kas per istorija su sūnumi?

– Sausio pirmąją su jo sūnumi atsitiko tas pats, tik kulka buvo nuo kulkosvaidžio ir taip ištaškė jam pakaušį, kad tas neišgyveno.

– Šaudė taip pat savi?

– Taip. Kai tai nutiko, Kolia paklausė vado: „Broluži, leisk, aš jį pribaigsiu, pacanas juk kankinasi, jam juk skauda!“ Tėvas – sūnų, įsivaizduojate?

REKLAMA
REKLAMA

Vadas sako: „Nepergyvenk, galbūt, jis dar išgyvens“ Iškvietė jam greitąją, išvežė į miestelį, pakeliui į ligoninę jis numirė. Mes organizavome jam atlaidus, labai geras laidotuves.

Aš kritau priešais Kolią ant kelių, pradėjau jam kalbėti apie sūnų: „Jeigu tu iškart Vitkai padėtum, galbūt jis būtų išgyvenęs“. Mane laikė suimtieji, aš veržiuosi, sakau jiems: „Aš jus visus papjausiu, jeigu manęs nepaleisite“. Jie mane paleidžia, aš bėgte pas Ženią, mane vėl pradeda traukti į šoną.

– O kam jie tai darė?

– Jie norėjo pribaigti. Mane, tikriausiai, irgi. Aš rėkiau: „Ženka, nemirk, kvėpuok!“. Jie sakė: „Užkimškite jai burną, ko ji čia rėkia!“. Manau, kad mus norėjo iškart užkasti: Krymas surinko vado numerį ir sako: „Ką su ja daryti?“ Vadas pasakė: „Jeigu čia būtum ne tu – seniai jau užkastume“. Aš tai suprantu: prie manęs ne vieną žmogų užkasė. Aš jiems kažkuo net ir dėkinga, kad dabar gyva, kad manęs iškart nenužudė. Dabar ant mūsų visas nuodėmes verčia, tačiau tai – jau kitas klausimas“.

Kolia visgi atvažiavo su savo mikroautobusu, Ženią pakrovė ir nuvežė į Briansko ligoninę. Mane nunešė į štabą, davė tablečių ir vandens.

REKLAMA

Kai atvažiavome į ligoninę, jį jau operavo: išvalė kaukolę ir pasakė, kad jis mirs. Aš pradėjau prašyti vado nuvežti Ženią į Luhanską, jis apsimetė, kad skambina, tačiau vėliau apsisuko ir išvažiavo. Per pažįstamus aš prisiskambinau moteriai iš Sveikatos apsaugos ministerijos, ir mums atsiuntė reanimobilį. Į Luhanską atvykome pusę pirmos nakties. Ten gydytojai daug vilčių neturėjo: visą tą laiką jis buvo be sąmonės. Aš maldavau, jie atliko pakartotiną operaciją, po kurios jis dar tris dienas išgulėjo komoje.

– Kiek laiko gydėtės?

– Ligoninėje mes praleidome pusantro mėnesio, birželį jį perkėlė į kitą ligoninę tęsti gydymą. Jį pririšdavo, pritvirtindavo: jis buvo nekontroliuojamas, beprotis. Dar ir dabar jis šiek tiek kaip vaikas, „mama“ mane kartais pavadina, tačiau iš esmės tai jau beveik pasiekė normalią būseną.

Visą tą laiką mes su vadu telefonu bendravome, palaikėme ryšį, nors vaikinai iš kiemo pradėjo man skambinti ir pranešdavo: „Marina, čia prieš jus kelia vėją“. Matyt, kad nepradėčiau karksėti apie tai, kaip tai įvyko iš tiesų. Vadas man iškart, kai tik viskas įvyko, pasakė: „Žinok, tai nutiko priešakinėse linijose“. O aš sakau: „Nereikia, baik“.

REKLAMA

– Tai jūs iš pat pradžių nenorėjote triukšmo?

– Aišku, kad ne. Kai mes gulėjome Luhansko ligoninėje, pas mane kelis sykius buvo atvažiavę žmonės iš įvairių spec. tarnybų, taip pat ir FST (Rusijos saugumas), uždavinėjo klausimus. Sakė, kad mūsų dalinyje yra daug prisikaupę bylų dėl marodieriavimo, žmogžudysčių. Tačiau aš nieko neišdaviau: sakiau, kad aš pati buvau ten su vyru, nieko nežinau, visa tai nutiko priešakinėse linijose. Ir pirma, ką padariau, kai išėjau iš jų – paskambinau vadui ir papasakojau apie viską. Jis man atsakė: „Pradės kibti – surenk jiems susitikimą, mes atvažiuosim, ir visus sušaudysim“. Man visa tai labai nepatiko. Ir kai tie žmonės vėl skambino, aš sakiau: „Dabar negaliu, man nėra kada!“. Mums paskyrė apsaugą.

Išlindo iš kapo

– Už ką padaliniui galėjo iškelti baudžiamąsias bylas?

– Mūsų dalinyje vyko labai baisūs dalykai. Draugą turime, Vadiką iš Stachanovo, iki karo buvo Perevalsko rajono kelių inspekcijos viršininkas, turėjo begalę ryšių, kurių dėka labai padėjo mūsų bazei, pats pradėjo tarnauti mūsų dalinyje. 2014-ųjų birželio 29 dieną jį užkasė Luhansko oro uoste, tačiau jis sugebėjo išgyventi. Sušaudė jį pats bataliono vadas.

REKLAMA

– Už ką sušaudė?

– Dėl pinigų – 300 tūkst. grivinų. Vadikas važiavo išpirkti savo draugo iš dalinio „Sokol“ Perevalske.

– Tai yra „opolčencai“ į nelaisvę paėmė kitą „opolčencą“?

– Tai pas mus dažnai taip būna, jeigu jūs dar nežinojote. Jeigu mes sutinkame kokį girtą uniformuotą, tai privalome pasiimti jį pas save „į rūsį“. Vėliau jau sprendžiam, verta ar neverta atiduoti jį vadui ir apskritai ar verta skambinti – viskas priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir kokia mūsų nuotaika. Jeigu gera, tai galim ir nieko jam nedaryti.

Už Vadiko draugą prašė dviejų milijonų grivinų, – pasakoja Ženia. – Vadikas surinko 300 tūkst. Kartu su juo važiavo trys žmonės. Visus sustabdė, privertė išsikasti sau kapus ir užkasė. Šaudė Besas, Dima ir Kolia Ryžyj. Į Vadiką šovė penkis kartus, jis nukrito ir kriokia. Tie sako: „Tai jis gyvas dar!“ ir iššovė dar sykį, kontrolinį – į kaklą. Ir užkasė. Tačiau dėka savo stiprių plaučių, jis sugebėjo kažkaip išsikapstyti iš kapo, nušliaužė iki kelio, o kažkoks diedukas jam iškvietė greitąją. Kita pavarde jis 22 dienas pragulėjo Luhansko srities ligoninėje komoje, kai atsigavo – netgi nežinojo, kam iš draugų skambinti, kad batalione nesužinotų, jog išgyveno. Draugai ir savanoriai pagalbininkai iš Rusijos padėjo jam išvykti į Rostovą, ten taip pat ir  operavo, dabar jis gyvas – Rusijoje.

REKLAMA

Apie Vadiko sušaudymą žinojo batalione? Kokia buvo oficiali versija?

– Žinojo, tačiau ne visi, – teigia Marina. – Versija buvo, kaip įprasta: „nacikas-išdavikas“. Kaip sako Dima tokiais atvejais: „Gavome informacijos“.

Vadas – „Maniačelo“

– Papasakokite apie savo vadą.

– Dima yra iš neturtingos šeimos, mama – alkoholikė, šeimoje penki vaikai, jie dažnai valkatavo. Dima vaikščiojo alkanas – mano sesuo ir mama, būdavo, maitina jį. Amžinai riebaluotas, purvinas, dirbo nelegaliose šachtose. Kaip žmogus jis buvo draugiškas – kol nepajuto pinigų skonio. Gerokai trinktelėtas per galvą: aš jį visada vadinau „Maniačelo“. Kai aš sužinojau, kad jis tapo vadu, apstulbau ir iš pradžių nepatikėjau. Kai bazėje per raciją pranešė „Vadas atvažiuoja“ ir aš išėjau pasižiūrėti, ir pamačiau jį, aš buvau šokiruota.

– Kaip toks žmogus tapo vadu?

– Dar kai Luhanske „ėmė SBU pastatą“ su pagaliais prieš mentus su automatais (2014-ųjų balandis, - red. past.), jis buvo tarp pirmųjų 8-15 žmonių iš Briankos. Iš pradžių jo šaukinys buvo „404“ – jis turėjo marškinėlius su tokiu užrašu. Ir kai jie nusprendė kurti savo dalinį, balsavimo būdu nusprendė: „Tegul bus Dimonas“ (atsakomybės niekas nenorėjo). Vėliau tas „404“ staiga tapo „Liutyj“ (rus. – žiaurus, aršus) ir pradėjo palaipsniui vystyti savo veiklą.

REKLAMA

Dabar prieš mus nuteikia viską: mūsų vaikinus, kuriuos prie manęs nužudė, prie mano akių ir kurių vis dar ieško tėvai. Jeigu aš pradėsiu pasakoti kaip viskas buvo, jums dantys išprakaituotų. Kaip versdavo vyrukus plaukioti ir juos šaudydavo, kad greičiau plauktų. Kaip vėliau išpjaudavo kulkas, kaip galvas pjaudavo. Visi tie žmonės iš mūsų miesto, kurie mano akyse žuvo ir kurie buvo užkasti pas mus bazėje, kaip šunys, už gardo stručiams – ten visos kapinės.

Tėvai jų ieško ir nežino, kur jie. Aš neišeisiu ir nepasakysiu jiems: „Oi, o aš žinau, kur jūsų sūnus užkastas“.

Mane visada piktino tai, kas vyksta bazėje, aš netgi vogdavau nuskausminamuosius ir duodavau kaliniams: jie juk visi sergantys, peršauti, pas kurį ausis nupjauta, pas kurį – koja.

– O kaliniai, dauguma jų, tai čia kas tokie?

– Tai civiliai, kurie pažeidė komendanto valandą, kuriuos sulaikė girtus. Arba štai žmona paskambina: „Mane vyras muša“. Jį pasiėmė, užmušė, užkasė, o kitą dienąji ateina: „Atiduokite vyrą, gyvuliai, prakeikiu jus“. Jai sako: „O ko gi tu vakar atėjai ir parašei pareiškimą anot jo Vostokui?“ Vostokas pas mus vykdo vystą juodą darbą: nužudymai, prievarta.

REKLAMA

Visą policiją laiko nelaisvėje

– Tai policijos Briankoje visiška nėra?

– Yra, vadas – Kolia Vostriakovas. Tačiau milicija – po mumis: mes pasakysime, taip ir bus. Jeigu mane, paprasčiausiai Arbato žmoną, lengvai leisdavo į rūsį, tai ką jau kalbėti apie vadus.

– Kiek bazėje įkalintųjų?

– Nuo vieno iki 30-50.

– Ką su jais darė?

– Didžiąją dalį užmušdavo, sudaužydavo, prievartaudavo kaip mergaites, tyčiojosi, šaudė, darė „eksperimentus“. Už ką atveždavo pinigus (tėvai, giminės), tuos paleisdavo sveikus ir gyvus – o taip, kastuvu per nugarą.

– Prievartaudavo vyrai vyrus? Nejaugi tai kam nors įdomu?

– Kaip jums paaiškinti? Į batalioną priimdavo ką tik nori, daugelis – nestabilios psichikos.

– O kas per „eksperimentai“?

– Na, pavyzdžiui, kas bus, jeigu mes tau penį nupjausim.

– Realiai nupjaudavo?

– Realiai su „bulgarke“ (šlifavimo ir pjovimo įranga, – red. past.) žmones pjaustė.

– Tokie buvo visi 400 bataliono smogikų?

– Ne visi, aišku, buvo daug normalių vaikinų. Tačiau paprasčiausiai taip iš bazės išeiti negalima – tik, kaip pas mus sakoma, „per Odesą“ – tai reiškia, dievui sielą atiduoti.

Nelegalai

– Kaip jūs su Ženia atsidūrėte Rusijoje?

– Dar kai mes Luhansko ligoninėje gulėjome, iškart keli žmonės man pasakė, kad mums reikia skubiai išvažiuoti. Taip sakė žmonės iš Luhansko milicijos, ir mūsų vaikinai iš bazės skambino man ir sakė: „Pasiimk Žeką, važiuokit skubiai, prieš jus čia vėją kelią, nori prigauti“. Aš iki paskutiniųjų netikėjau, atvirkščiai, skambinau Dimai, taip ir taip, o jis atsakydavo: „Marinka, netikėk, sakyk, kas taip pasakė, aš jį sušaudysiu!“. O vėliau kažkurią dieną jis apskambino visas mano drauges ir paprašė: „Kai Marina važiuos iš Luhansko į Brianką, paskambinkite man, man reikia su ja susitikti, pabendrauti“.

– Kas privertė jus pakeisti požiūrį?

– Yra vienas artimas žmogus bazėje, kai jis paskambino ir pasakė tiesiogiai: jus nori užmušti. Aš iš pradžių nepatikėjo, kreipiausi į pažįstamą Luhansko VRM, jis viską patvirtino. Aš susisiekiau su žmonėmis iš Rusijos, su viena moterimi, kuri neteko artimo žmogaus, pasakiau jai: „Mes patekome į panašią situaciją“ – ji padėjo mums išvažiuoti į Rusiją. Vaikas su mumis.

– Tolimesnės mintys?

– Galvoje – košė. Mes norime namo, norime normaliai gyventi, dirbti, čia, Rusijoje, mes niekam nereikalingi. Tačiau namo negalima, nes ten mus nori užmušti, pasodinti už kažkokius lavonus, kuriuos dabar mums priskiria. Pažįstami iš Luhansko sako: negalvokite čia važiuoti. Mes labai pergyvename dėl artimųjų, kurie liko Briankoje: nenoriu, kad mano mama nužudytų už svetimas nuodėmes.

„ura.ru“ informacija: „Luhansko liaudies respublikos“ vidaus reikalų ministerijoje patvirtino, kad buvo vykdoma spec. operacija ir yra iškelta baudžiamoji byla, susijusi su ginkluotos grupuotės „Brianka SSRS“ veikla. Tačiau komentuoti tyrimo eigą atsakingi asmenys atsisakė. Pačios redakcijos duomenimis, buvo sulaikyti du bataliono vado pavaduotojai – Krymas ir Senia Vostokas. Pats vadas Dmitrijus Pendiurinas „Liutyj“ iki šiol lieka laisvėje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų