Šiauliuose susitvarkyti laikrodį galima vos keliose vietose. Beveik penkiasdešimt metų laikrodininku dirbantis Albinas Tamutis sako, kad jam nėra beveik nieko neįmanomo. Specialistas svarsto, kas mechanizmus taisys vėliau, kai išmirs senoji laikrodininkų karta, mat dabar tokių specialistų neberuošia, o darbas reikalauja kantrybės ir atidumo.
Nesutvarkomi laikrodžiai keliauja pas Albiną
Albinas Tamutis laikrodžius taisyti ėmėsi nuo šešiolikos metų, vėliau laikrodininko specialybę įgijo Šiauliuose, tuometėje 43-ioje profesinėje technikos mokykloje, stažavosi Vilniuje, turi aukščiausią meistro kategoriją. Šiuo amatu užsiima ir jo brolis, kuris laikrodžius tvarko apie keturiasdešimt metų.
Šiaulietis sako, kad prie langelio kasdien driekiasi klientų eilės, jeigu žmogui Šiauliuose niekas nesutvarko laikrodžio, kelias galiausiai atveda pas jį.
Sovietmečiu, kai būdavo numatytos normos, per dieną tekdavo pataisyti po dvidešimt – dvidešimt penkis laikrodžius. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę būta įvairių laikotarpių. Buvo laikas, kai užsakymų sulaukdavo mažiau, dabar klientų srautai ir vėl pagausėjo, mat jaunimui laikrodis – mados reikalas.
Brangus – ne būtinai geras
Albinui tenka ypatingai sudėtingus laikrodžių mechanizmus taisyti. Prie vieno yra tekę ir parą, ir ilgiau pasėdėti. Brangiausias laikrodis, kurį yra tekę sutvarkyti, kainavo šimtą tūkstančių litų. Kartą žmogus atnešė firminį laikrodį, kainavusį du tūkstančius litų. Jam dar nebuvo pasibaigęs garantinis laikotarpis, tačiau meistras, atidaręs laikrodžio dangtelį labai nustebo, nes viduje buvo įdėtas vienkartinis laikrodžio mechanizmas iš plastiko.
„Geriausi vis dėlto šveicarų laikrodžiai, jie kokybiškai padaryti, juose mažiau plastmasės nei azijietiškuose. Ir nors pats esu laikrodininkas, nežinau kaip reikėtų išsirinkti gerą laikrodį, nes tų firmų visokių yra“, – teigia meistras, pats laikrodžių nenešiojantis, pasiimantis tik į kelionę.
Problema – stuburas
Galima sakyti, kad praktiškai nėra tokio laikrodžio, kurio Albinui nebūtų pavykę sutaisyti. Sunkiausia problema, su kuria meistrui tenka susidurti – detalės. Sovietiniams laikrodžiams jų iš viso nėra iš kur gauti, tenka vestis iš to, kas dar yra užsilikę iš senesnių laikų.
„Seniau detales tiekdavo iš Vilniaus, dabar beliko Panevėžys. Jeigu jauni meistrai sumanytų imtis tokio amato, neįsivaizduoju, kaip jie tvarkytų senus laikrodžius. Be to jaunimas nemėgsta laikrodininkystės. Tai kantrybės, kruopštumo reikalaujantis darbas. Reikia turėti gerą regėjimą, dažnai laikrodininkai turi problemų dėl stuburo, nes visą dieną tenka išsėdėti palinkus. Tai darbas su žmonėmis, reikalaujantis psichologinių žinių“, – sako Albinas ir žada laikrodininkystės neapleisti tol, kol gerai matys.
Specialistas vienišiems žmonėms pataria įsigyti sieninį laikrodis, kad grįžus namo atrodytų, kad kas nors yra namuose.
