Kasmet Lietuvoje onkologinėmis ligomis suserga apie 18 tūkstančių žmonių ir šis skaičius kiekvienais metais auga. Lietuvoje kiekvieną dieną apie 50 žmonių išgirsta kaip mirties nuosprendis skambančią diagnozę „vėžys“. Nors turime daug aukštos kvalifikacijos šios srities specialistų Lietuva negali pasigirti gerais onkologinių ligonių gydymo rezultatais. Sergamumui didėjant mirtingumo skaičiai maždaug nuo 1990 metų yra stabilūs. Tuo tarpu Vakarų Europos šalyse jau pasiektas mirtingumo mažėjimas. Onkologinių ligonių išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje taip pat prastesni už bendrą Europos Sąjungos šalių vidurkį.
Šią savaitę Registrų centras įregistravo Vyriausybės sprendimu įsteigtą Nacionalinį vėžio institutą. Šis žingsnis žengtas siekiant proveržio onkologijos medicinos srityje. Kaip galima to pasiekti, kokios kliūtys trukdė iki šiol? Apie tai kalbamės su Nacionalinio vėžio instituto l. e. direktoriaus pareigas profesoriumi Narimantu Evaldu Samalavičiumi.
Kokia pagrindinė vėžio kontrolės problema Lietuvoje?
Mes pralaimime, nes trūksta sisteminio požiūrio. O jis gali atsirasti tik, jei bus sukurta sistema onkologinei pagalbai koordinuoti ir atlikti onkologinių ligų kontrolę. Tokį vaidmenį galėtų atlikti sukurtas Nacionalinis vėžio institutas.
Mūsų institute glaudžiai bendradarbiaudami dirba mokslininkai ir gydytojai. Turime stiprų mokslinių tyrimų centrą ir kliniką bei vėžio kontrolės ir profilaktikos centrą – tai ne tik aukščiausios kvalifikacijos specialistai, bet ir moderniausia Lietuvoje medicininė įranga. Šalia to praktinio, gydomojo vaidmens, kuris mums tenka, labai svarbi mūsų įstaigos funkcija turėtų būti prevencinių onkologinių programų koordinavimas. Dabar Lietuvoje veikia 4 tokios programos: gimdos kaklelio, prostatos, storosios žarnos ir krūties vėžio. Ligos nustatymas kuo ankstyvesnėje stadijoje užtikrina sėkmingą gydymą. Deja, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis Lietuvoje prevencinėse programose dalyvauja nedaug žmonių – tik apie trečdalį tikslinės grupės asmenų. Daugelis nedalyvauja dėl nežinojimo arba dėlto, kad trūksta priminimo kitaip sakant, medicininio koordinavimo. Šeimos gydytojo nukreiptas kartą pasitikrinęs pacientas gali pamiršti po 2 metų vėl pasitikrinti. Tuo turėtų pasirūpinti koordinacinis centras.
Onkologinės ligoninės yra Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Ar jos pakankamai bendradarbiauja tarpusavyje, ar dalinasi savo pasiekimais ir koks čia bus Nacionalinio vėžio instituto vaidmuo?
Deja, šiandien neturime vieningų onkologinių ligų diagnostikos ir gydymo standartų. Vadinasi yra galimybė, kad ta pati liga Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje gali būti gydoma šiek tiek kitaip. Taikyti geriausius diagnostikos ir gydymo būdus leistų tik patvirtinti standartai, veiklos gairės. Nacionalinis vėžio institutas įkurtas jau 80 metų veikiančio Vilniaus universiteto Onkologijos instituto pagrindu. Tikiu, kad didelė mūsų instituto patirtis gali svariai prisidėti kuriant taip reikalingus diagnostikos ir gydymo standartus ir ženkliai pagerinti onkologinių ligų gydymo rezultatus.
Jūsų institute veikia Vėžio registras, kuris jau daug metų juridiškai neįteisintas. Ar įgis jis savo teisinį statusą Nacionaliniame vėžio institute? Ir koks jo vaidmuo gerinant onkologinių ligų kontrolę?
Vėžio registre kaupiami duomenys apie onkologinius susirgimus (sergamumą, mirtingumą, išgyvenamumą) leidžia įvertinti esamą padėtį ir galimus pokyčius ateityje. Tai yra bazė vėžio priežasčių tyrimams ir profilaktikai, ypatingai svarbi vertinant ankstyvos diagnostikos, patikros programų, gydymo ir paliatyvios priežiūros efektyvumą. Vėžio registro svarbą planuojant ir įgyvendinant vėžio kontrolės priemones sunku pervertinti. Registro nuostatus jau esame parengę, juos patvirtinus bus įteisinta Vėžio registro veikla.
Gerbiamas profesoriau, kokią matote vėžio gydymo perspektyvą Lietuvoje? Ar galite mus nuraminti?
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, artimiausiais metais vėžys taps pagrindine žmonių mirties priežastimi. Taigi kovai su šia liga privalome skirti didesnį dėmesį, sutelkti jėgas ir taikyti visas įmanomas priemones: juridines, administracines, medicinines ir t.t. Žinoma, negalime tikėtis, kad onkologijoje pakeisim situaciją per metus ar du, bet manau, kad per 5-10 metų mes ne tik galime, bet ir privalome ją pakeisti. Tai priklauso ir nuo tų, kurie priima sprendimus, yra atsakingi už sveikatos politiką, jos įgyvendinimą ir nuo kiekvieno atsakomybės už save ir savo sveikatą.
