Dr. Rasa Gečaitė
Kartais atsitinka nuostabių sutapimų, kurie priverčia pamatyti ir apmąstyti tai, ko anksčiau nepastebėdavai. Pavyzdžiui, kad Lietuvos verslas finansiškai remia Rusijos kultūrą, bet ne Lietuvos. Gal net tai ir yra tikroji Lietuvos kultūros politika su nutylima, bet plačiai vykdoma valstybine strategija nacionalinių mainų su mūsų didžiai artima Rytų kaimyne Rusija.
Šiems ypač giliems apmąstymams paakino netikėtai užkliuvęs žvilgsnis mažytėje maisto parduotuvėje (ne prekybos centre) už anksčiau lyg neregėtų rusiškų pavadinimų ant itin ryškių etikečių. Labiausiai sujaudino „Sibiro koldūnai“, tiksliau, „Sibirskije pelmeni“. Ir pagaminti ne bet kur, o Kaune, Europos prospekte.
Vienintelis į galvą atėjęs spėjimas – kad lietuvių gamintojai galbūt dėl sustabdyto eksporto į rusų rinką jai skirtus maisto produktus išparduoda lietuviams. Lyg ir nieko blogo, bet...
Nacionalinių mainų ypatumai – įvarčiai į vienus vartus
O sutapimas toks, kad Vilniaus mažajame teatre šiandien, t. y. lapkričio 13-ąją, prasideda Maskvos akademinio J. Vachtangovo teatro gastrolės Vilniuje, kurias remia ir „Rokiškio sūris“. Ši informacija yra tikrai graži ir pagirtina, nes juk verslas remia kultūrą. Tiesa, ne lietuvių, bet vis dėlto Lietuvoje. Nors ir sukirba spėlionė, kad toks gražus rusų kultūros rėmimas yra ne be lietuvių verslo naudos sumetimų Rusijoje. Na, tik šįkart atsitiko mažas nesusipratimas, kai Lietuvos pieno produkcijos jau kurį laiką Rusija nebenori. Bet gal teatralai padės sutvarkyti reikalus?
Tada nušvistų išties platūs ir neišsemiami nacionalinių mainų horizontai. Aukščiausios kokybės lietuviška maisto produkcija rusiškais pavadinimais milijoninėmis tonomis valgydintų rusų liaudį. O iš Rusijos be sustojimo plauktų be jokių lietuviškų vertimų aukščiausio lygio rusų kultūra, sotindama ir brandindama lietuvių liaudį. Bet už šį sotinimą ir brandinimą mokėtų tie patys Lietuvos gamintojai. Šiaip galėtų skambėti juokingai, kaip koks kalambūras, jeigu...
Tarmių metais kultūros ministras Žemaitei pinigų nerado
Prieš pradedant 2013-aisiais Lietuvoje Rusijos teatrų invazijos aptarimą, verta stabtelėti ties tokia – sakyčiau – nacionaline smulkmena. Šįkart ne mainų, bet kažin kaip susijusia su jų potekste.
Išskirtinei ir gal net vienai geriausių 2013 metų teatro premjerų Kultūros ministerija, tiksliau, prie jos esantis Kultūros rėmimo fondas, dabar pervadintas Lietuvos kultūros taryba, pinigų daliniam finansavimui neskyrė. Matyt, nusprendė, kad turi pakakti skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.
Premjera ne bet kokia – Vilniaus jaunimo teatre pastatyta Žemaitės „Trys mylimos“. Šį spektaklį Jaunimo teatro vadovas ir režisierius Algirdas Latėnas specialiai iš anksto buvo suplanavęs Lietuvoje paskelbtiems 2013-ųjų Tarmių metams. Spalio mėnesį jau įvyko dvi pirmosios premjeros ir sukėlė žiūrovų ovacijas, kurios lėmė kaipmat visų bilietų į trečiąją premjerą lapkričio mėnesį išpardavimą. Tai kas gi atsitiko Kultūros ministerijoje?
„Į Kultūros ministeriją buvo kreiptasi, o tiksliau – į Kultūros rėmimo fondą, 2013 m. pavasarį. Mes, kaip ir visi teatrai, pildėme specialiai profesionalaus scenos meno programoms finansuoti reikalingas paraiškas. Akcentavome, kad spektaklis skirtas Tarmių metams. Finansavimo šis spektaklis negavo, paaiškinimo – kodėl – taip pat nebuvo. Paprastai jokių paaiškinimų niekada nebūna, tai nėra numatyta.“
Taip paaiškino Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė. Ir dar patikslino, kad „iki šiol paraiškas svarstė ir sprendimus dėl finansavimo priimdavo Kultūros rėmimo fondo taryba (dabar vadinasi Lietuvos kultūros taryba), į kurią įeina asmenys – ekspertai iš įvairių meno sričių“.
Pakalbintas režisierius ir Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas bandė ieškoti savų paaiškinimų tokiam Kultūros ministerijos ekspertų sprendimui: „Gal dėl mano charakterio nemėgsta, nes esu tiesus, viską atvirai sakau ir kritikuoju.“
Tačiau nenustebino, kad VšĮ Oskaro Koršunovo teatro spektakliui pagal Antono Čechovo dramą „Žuvėdra“ tie patys ekspertai 2013 m. skyrė 170 tūkst. litų. Kuriems Lietuvos teatrams ir kokioms premjeroms buvo dar skirta dalinio finansavimo lėšų su kultūros ministro Šarūno Biručio parašu 2013 m. kovo 13 d., galite pasmalsauti ČIA.
„Vasara 2013“ – Rusijos teatrų invazija Druskininkuose
2013-uosius galima drąsiai paskelbti rusų teatrų invazijos metais. Politiškai korektiškiau – artimiausios ir didžiausios Rytų kaimynės kultūros metais Lietuvoje. Pavyzdžiui, tokia žinia...
„2013 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos ambasados Maskvoje Jurgio Baltrušaičio namuose surengtas Tarptautinio Rimo Tumino teatrų festivalio „Vasara 2013“ pristatymas. Festivalis bus rengiamas Druskininkuose šių metų liepos–rugpjūčio mėnesiais. Per festivalio pristatymą sveikinimo žodį tarė Lietuvos ambasadorius Renatas Norkus ir kvietė šią vasarą aplankyti Lietuvą bei pasisvečiuoti Druskininkuose. Festivalis buvo pristatytas Rusijos žurnalistams, Rusijos kultūros bendruomenei.“
Sutapimai ir atsitiktinumai
Liepos mėnesį prasidėjo Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Bet ne apie tai. Liepos ir rugpjūčio mėnesį Druskininkuose surengtas didžiulis pirmasis tarptautinis Rimo Tumino teatro festivalis „Vasara 2013“ . Atvažiavo Maskvos dramos teatras „Malaja bronnaja gatvėje“, Maskvos valstybinis akademinis Jevgenijaus Vachtangovo teatras, Maskvos teatras „Dramos meno mokykla“, Maskvos teatras „Sovremennik“, Maskvos projekto „Atvira scena“ direkcija, B. Ščiukino teatro instituto režisūros katedra, Centrinis akademinis Rusijos armijos teatras, Sankt Peterburgo valstybinis teatras „Subbota“, Orenburgo valstybinis dramos teatras iš Rusijos, Sankt Peterburgo teatro trupė „Atvira erdvė“, „Svoj teatr“ Vsevolodo Čiubenkos iš Rusijos, Sankt Peterburgo teatras „Diklonas“, Gardino lėlių teatras iš Baltarusijos, Minsko „Teatras Č“, „Menininkų bendruomenė“ iš Armėnijos, Moldovos valstybinis jaunimo dramos teatras „Iš Rožių gatvės“ iš Kišiniovo.
Festivalyje dalyvavo ir Lietuvos rusų dramos teatras iš Vilniaus. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras iš konteksto neiškrito su spektakliu „Dostojevskis vaikams“, kaip ir bent man iki šiol nežinomas Vilniaus jaunimo teatras „Arlekinas“ su N. Gogolio spektakliu „Nosis“. Pastarasis teatras buvo įkurtas 2007 metais ir daugiausia laiko praleidžia pristatydamas Vilnių su rusiškais spektakliais nuolatinėse gastrolėse po Europą. Štai kokių gerų naujienų galima sužinoti naujuose rusų kultūros, atsiprašau, tarptautiniuose, festivaliuose Lietuvoje.
„Druskininkuose nuo praėjusios savaitės vykstančiame pirmajame tarptautiniame Rimo Tumino teatro festivalyje „Vasara 2013“ – teatro žvaigždžių ir žiūrovų gausa. Festivalio organizatoriai džiaugiasi sausakimšomis žiūrovų salėmis, pripažintos teatro žvaigždės – šilta atmosfera, jaukiomis gyvenimo ir darbo sąlygomis.“ O per uždarymą ir gausių nominacijų vakarą Gyčio Paškevičiaus koncerte skambėjo – žinoma – romansai. Organizatorių džiaugsmas suprantamas.
Žinių apie finansavimo subtilybes gauti iš viešosios įstaigos „Vasaros teatro festivalis“ dar nepavyko, bet lauksime, nes labai įdomu. Festivalis vis dėlto neeilinis. Tačiau bent jau oficialiai jo nefinansavo Kultūros ministerija. Su 2013 metais 2 mln. 600 tūkst. litų paskirstymu visiems Kultūros ministerijos patvirtintiems tęstiniams tarptautiniams meno renginiams galite susipažinti ČIA. Spėju, kad „Vasara“ nuo 2014 metų ar vėliau į šį sąrašą gali įsibrauti. Tik ar tokių mastelių festivaliui užtektų net viso metinio „festivalinio“ Kultūros ministerijos biudžeto, kuris 2012 ir 2013 metais siekė 2 mln. 600 tūkst. litų? Vargu. Atsakymas gali slypėti organizatorių paskelbtame pranešime, kad „festivalį organizuoja bendra Lietuvos ir Rusijos įstaiga „Vasaros teatro festivalis“, remiama Rusijos kultūros ministerijos ir Teatro sąjungos, taip pat – Lietuvos Vyriausybės“. Štai čia neaišku, bet kantriai laukime organizatorių atsakymo. Dėl festivalio plėtros abejonių nekyla po R. Tumino „pofestivalinio“ vizito pas ministrą pirmininką A. Butkevičių, – jie ne tik aptarė festivalį „Vasara 2013“, bet ir tarėsi, kaip Lietuva galėtų iškiliau paminėti Seimo paskelbtus 2014-uosius – Teatrų metus. Prisiminus, kaip Lietuvos ambasada 2013 pavasarį rūpinosi „Vasaros“ festivaliu, jau galima bandyti įsivaizduoti Teatrų metus 2014-aisiais.
Ruduo Vilniuje – su J. Vachtangovo teatru iš Maskvos
Lapkričio 13–15 dienomis į Vilnių dar kartą atvyko R. Tumino vadovaujamas Maskvos akademinis J. Vachtangovo teatras su R. Tumino režisuotais dviem spektakliais – „Eugeniju Oneginu“ ir „Vėju tuopose“. Kaip skelbiama, atvyksta net 65 asmenų trupė.
Kaip tvirtino Vilniaus mažojo teatro vadovė Greta Cholina, „esu dėkinga rėmėjams „Rokiškio sūriui“, sultims „Magnum“ ir TEO už tai, kad turime šią galimybę“. Ir dar. „Gera žinia tiems, kurie nespėjo nusipirkti bilietų. Lapkričio 13 ir 15 dienomis tiesiogines spektaklių transliacijas rodys LRT „Kultūros“ kanalas ir interneto žinių svetainė DELFI. Projekto partneriai, užtikrinantys transliacijoms internetinį ryšį, – TEO ir HOSTEX.“
Tiesioginės spektaklių transliacijos per LRT ir „Delfi“ iš Mažojo teatro prasidėjo šį rudenį. Puiki naujiena Lietuvoje, tikra kultūrinė revoliucija. Beliko pasiteirauti Gretos Cholinos, kaip pavyko surengti Maskvos teatro gastroles šį rudenį.
R. G.: Kokio dydžio finansavimo prašėte ir gavote iš Kultūros ministerijos Maskvos akademinio J. Vachtangovo teatro š. m. lapkričio 13–15 d. gastrolėms Vilniuje jūsų teatre?
G. Ch.: Kultūros ministerijos plane nėra tokios programos, pagal kurią būtų iš dalies finansuojami tokio pobūdžio projektai. Kreipiausi į KM, kad Tarptautinių kultūros ir meno projektų sklaidos programų finansavimo nuostatos būtų papildytos punktu, įgalinančiu siūlyti finansuoti projektus, atvežančius Lietuvos kūrėjų darbus, sukurtus užsienyje. Šis nuostatų papildymas nebuvo įtrauktas.
– Ar galite atskleisti, kokio dydžio finansinę paramą suteikė „Rokiškio sūris“?
– Manau, suprasite, kad tai nėra etiška... sutartis turi konfidencialumo sąlygas.
– Kokia yra atvežtų spektaklių transliavimo per LRT „Kultūros“ kanalą sąmata?
– LRT yra gastrolių rėmėjas ir prisiima tiesioginių transliacijų sąnaudas.
- Kas ir kaip remia iš Rusijos pusės šias Maskvos teatro gastroles Vilniuje?
– Dalį gastrolių išlaidų dengia J. Vachtangovo teatras ir Rusijos kultūros ministerija.
Įtariuosius jau pati galiu nuraminti, kad Mažasis teatras dėl Maskvos teatro gastrolių papildomų lėšų negavo iš Kultūros ministerijos, įsitikinti galite dar kartą ČIA.
Į prezidentus – teatralą?
Šios rusų teatrų gastrolės 2013-aisiais gerokai užminė mįslių. Kas gi visa tai finansuoja? Kultūros ministerija – rodos, ne, nebent slaptai. Gal R. Tuminas turi tik jam atvertą dosnų fondą? Tikėtina, kad ne Lietuvoje.
„Su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu matytasi bent tris kartus, su Dmitrijumi Medvedevu – irgi tris. Viskas Rusijoje lyg ir pažinta, lyg ir patirta, net su Ala Pugačiova prie vieno stalo pasėdėta“, – tokį režisieriaus R. Tumino „pajuokavimą“ skelbia Druskininkų „Vasaros“ festivalio interneto svetainė.
Tad pabaigai futuristinis vaizdelis – kas atsitiktų, jeigu Lietuvos prezidento rinkimuose sugalvotų dalyvauti R. Tuminas ir net laimėtų? Jo ryšiai Rusijoje daugiau nei įspūdingi, todėl Lietuvos verslas Rusijoje galimai klestėtų be jokių trukdžių. Dar labiau pagerėtų „nacionalinių mainų“ proporcijos, gal net Rusijoje atsirastų lietuviškų festivalių ir būtų bent mandagiai ištaisytos disproporcijos. O Lietuvoje visi atmintinai žinotų ne tik Antono Čechovo dramas, bet ir visų Rusijos teatrų aktorių vardus. Regimantas Adomaitis vėl būtų laimingas ir net gal pradėtų lankytis spektakliuose, į kuriuos – remiantis jo pareiškimu Teatro sąjungoje prieš mėnesį vykusiame susitikimo vakare – dabar jam Lietuvoje nebeįdomu vaikščioti. Be to, R. Adomaičiui iki šiol skauda širdį, kad Lietuvos aktoriai su visa Teatro sąjunga atsiskyrė nuo buvusios didžiosios sąjungos.
Tenka pripažinti, kad lietuvių teatralai tikrai galingi. Belieka laukti 2014-ųjų – Teatro metų. Su gal net teatrališkai prezidentiniu finalu
