Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kauno apygardos prokuratūroje sudaryta prokurorų grupė, kuri drauge su pareigūnais iš Policijos departamento bei kolegomis iš Varėnos, Alytaus, Prienų bei Kauno rajonų policijos komisariatų atlieka ikiteisminį tyrimą dėl mažiausiai septynių senyvo amžiaus moteriškių nužudymo ir kitų nusikaltimų (vagysčių, plėšimų) padarymo. Kaip jau rašėme, dėl prieniškės A. Bakšienės tyčinio nužudymo (apiplėšimo tikslu) prieš kelias savaites sulaikytas įtariamasis, šio rajono Jiezno miestelio gyventojas Vytautas Majauskas (18 m.) jau prisipažino įvykdęs ne tik pastarąją, bet ir kitas šešias žmogžudystes ir šiomis dienomis duoda parodymus nusikaltimų vietose. Dažniausiai jaunasis maniakas pas vienišas moterėles užsukdavo neva atsitiktinai - tai paprašydavo stiklinaitės vandens, tai pradėdavo pokalbį apie šį bei tą. Gudriai, ramiai išsiaiškindavo, ar senolė gyvenanti viena, ar turinti aplankančių vaikų, kada gaunanti pensiją. Mačiusiųjų tvirtinimu, nedidelio ūgio, švelnaus balso Vytautas nė iš tolo nepanėšėjo į žudiką.
Įtariamųjų daugėja
Netrukus po V. Majausko suėmimo (teismas jį leido suimti trims mėnesiams) policijos pareigūnų akiratyje atsidūrė ir šio dėdė, Vytauto motinos pusbrolis - netoli Jiezno, Vilūnėlių miškelyje, su motina ir vyresniu broliu Renatu gyvenantis septyniolikmetis Robertas T. Sužinojome, kad prokurorams pavyko prakalbinti ir Robertą, kad jis jau taip pat lankėsi Prienuose, nusikaltimo vietoje, ir davė parodymus. Pareigūnai nei paneigė, nei patvirtino įtarimus, kad Robertas T. gali būti dalyvavęs ir kituose kartu su Vytautu Majausku įvykdytuose sunkiuose nusikaltimuose. Beje, vienas aukštas pareigas užimantis policijos pareigūnas "Akistatai" užsiminė, jog du suimtieji - tai tik "rimto darbo pradžia". Artimiausiu metu įtariamųjų esą gali būti sulaikyta ir daugiau. Anot jiezniškių, atsakomybės neturėtų išvengti ir buvusi gera Vytauto Majausko pažįstama, tame pačiame daugiabutyje Jiezne su krūva vaikų gyvenanti Svetlana Ž., kuri, kaip buvusi Alytaus gyventoja, žudikui esą nurodydavusi vienišų alytiškių adresus. Tiesa, nors kaimynai patvirtino, jog V. Majauskas Svetlanos bute būdavo itin dažnas svečias ir pagrobtais pinigais net padėjo išlaikyti šiai gausią šeimą, "Akistatos" korespondentei Svetlana kategoriškai paneigė su Vytautu turėjusi kokių nors reikalų (todėl esą ir negalėjusi jam teikti "svarbios informacijos"). Tik esą dešimtmetis sūnus Kęstutis keliskart pas jį buvo pernakvojęs... Jiezne sklando kalbos ir apie tai, kad žudikas maniakas kitomis savo aukomis buvo nusižiūrėjęs tame pačiame aštuonbutyje gyvenančią Danutę Mockevičienę (89 m.) ir dar vieną tolėliau gyvenančią jiezniškę.
- Jis mane paskutinėmis dienomis labai dažnai kalbindavo, - korespondentei užsiminė Danutė Mockevičienė. - Vaidino labai gerą - siūlė pinigų, girdi, jei reikia, galiu paskolinti arba ir šiaip dovanoti. Aš jam atsakiau - nieko man nereikia, gaunu pensiją. Tai tas: o ar greitai gausi, ar daug pinigų gauni?.. Nepasakiau...
Dar labiau nervinosi buvusi artimiausia Vytauto Majausko kaimynė Ona G. Anot šios moteriškės, vos kelis mėnesius pažinotas Vytukas (taip jį aplinkiniai vadindavo, nes jaunuolis puikiai mokėjo pasirodyti esąs geros širdies, itin paslaugus, užjaučiantis, supratingas) jos, laimė, nenuskriaudė - paprašė iš Onos buto įsivesti elektrą, tačiau už ją susimokėjo; pasiskolino cukraus - netrukus skolą grąžino...
- Jis ir mane pašnekindavo, - prisiminė Ona G. - Sakydavo - jei nori, gautą pensiją laikyk pas mane, kad sūnus neišviliotų. Na tai kad mano sūnus geras... O kai po Vytą sulaikius policininkai paklausė, ar nebuvo baisu gyventi žmogžudžio kaimynystėje, iš baimės verkiau verkiau...
Ona G. iki šiol negali atsitokėti, kad "gerojo kaimynėlio" rankos buvo suteptos galybės tokių kaip ji senučių krauju...
Pradžia - Merkinėje
Kaip jau esame rašę, Vytautas Majauskas maniakiškų nusikaltimų seriją pradėjo pavasarį. Varėnos rajono Merkinės miestelyje, savo namuose, lovoje, buvo rasta pasmaugta viena gyvenusi senolė. Iškuisti kambariai išdavė, kad žudyta apiplėšimo tikslu. Pareigūnai nustatė, kad į senolės trobą buvo patekta pro palėpės langą (kaip vėliau paaiškėjo, nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo Vytautas Majauskas sugebėdavo pralįsti pro menkiausius langiukus).
Netrukus po "tamsios" žmogžudystės Varėnos rajone viena po kitos užregistruojamos dar trys Alytuje. Po to dar dvi - Kauno rajone, Garliavoje. Galiausiai, liepos 8-osios naktį, - Prienuose. Visais atvejais užpultos vienišos senolės, panašus ir nužudymo braižas - aukos pasmaugiamos ar uždusinamos... O po to iškuičiami kambariai, pagrobiami bent kiek vertingesni daiktai, net šventieji paveiksliukai...
Kaimynų įsitikinimu, jei ne nužudytos prieniškės anūkė (kurios vyras - premjero A. Brazausko asmens sargybinis), vargu ar šios senolės žudikas (kaip ir visa eilė kitų žmogžudysčių) būtų buvusios kada nors išaiškintos...
Motina viena augino pulką vaikų
Prienų rajone, Balbieriškio pakraštyje, galima sakyti, ant Nemuno kranto gyvenanti Liolia Majauskienė (40 m.) viena augino visą pulką vaikų. Vyriausiajai dukrai Žanai jau dvidešimt metų - ji sukūrusi šeimą, su vyru ir dviem vaikučiais gyvena Klaipėdoje. Po Žanos gimęs Vytautas, kaip žinia, suimtas, o dar keturi mažesnieji - keturiolikmetė Erika, trylikametis Andrius, dešimtmetė Valentina ir trejų Gytis - su motina. Nors aplinkiniai tvirtino, kad Liolia turi sugyventinį, moteris tai kategoriškai neigia. Anot Liolios, irgi balbieriškietis Gediminas Marcinkevičius - tik geras pažįstamas, su kuriuo ji kartais drauge žvejojanti Nemune.
Liolia užaugo vaikų namuose ("maišytos kilmės" - čigoniško ir gruziniško kraujo turėjusi motina ją vos gimusią paliko Jiezno ligoninės Gimdymo skyriuje). Daug vargo mačiusi moteris puikiai suvokė, ką reiškia vaikams augti be motinos, tad kai ištekėjo ir susilaukė vaikučių, rūpinosi jais kaip įmanydama.
Anot Liolios, antragimiui Vytukui (kaip, beje, ir kitiems Liolios vaikams) nepasisekė tuo, kad jis labai anksti neteko tėvo. Tiesą sakant, Vytautas jo net neprisimena gyvo - tik iš nuotraukų. Mat kai tėtis žuvo, Vytui nebuvo nė metukų. Motina suprato, kad vaikui labai trūko tėviškos meilės. Ji ne kartą dar į mokyklą nėjusį sūnelį aptiko liūdintį prie tėvo kapo. Liolia Vytautui neslėpė, kad jos vyras, Vytuko tėvas, mirė per savo motinos neapsižiūrėjimą (ši jo girto neįsileido, tad nuėjo pas kaimyną, išgėrė spirito ir netyčia užsidegė). Todėl Vytautas, anot Liolios, savo močiutę laikė tėvo žudike ir tai ne kartą jai buvo išrėžęs į akis.
"Užaugęs būsiu vagis"
Vienai Lioliai su savotiško charakterio sūnumi susitvarkyti būdavo vis sunkiau. Vaikas į mokslus nebuvo linkęs, o jau vogti - tuojau pat... Liolia iki šiol prisimena, kaip vaikų darželyje, kai Vytukui dar tebuvo penkeri metukai, įteikęs maišelį saldainių Senelis Šaltis vaikų ėmė klausinėti, kuo šie norėtų būti užaugę. Vienas darželinukas, anot moters, pasisakė norįs būti daktaras, kitas - mokytojas. O josios Vytukas atvirai pareiškė: "Aš tai būsiu vagis". "Kodėl?" - pasiteiravo Senelis. "Tada mane policija gaudys..." - išgirdo atsakymą.
Dėl šios savo ydos (vogdavo viską, kas pakliūdavo po ranka) Vytautas netrukus atsidūrė Merkinės internatinėje mokykloje. Tačiau mokslas paaugliui nė kiek nerūpėjo - vienintelis dalykas, kas patikdavo, tai piešti. Anot motinos, Vytautas šiuo polinkiu buvo atsigimęs į tėvą - visoje apylinkėje pagarsėjusį paminklų meistrą. Tačiau piešdavo tik kryžius...
Merkinėje Vytautas prasimokė vos kelerius metus - nuolat ko nors prisidirbdavo, galiausiai nustojo lankyti pamokas, ėmė įžūliai vogti ir meluoti. Mokyklos direktorius Bernardas Sakalauskas kartu su klasės auklėtoja ne kartą apsilankė Balbieriškyje, pas Liolią Majauskienę, tačiau jau tada suvokė, kad motinai nėra lengva sūnų auklėti, kita vertus, anot direktoriaus, neatrodė, kad motina dėl to labai išgyventų. Jokios įtakos berniukui neturėjo ir pedagogai. Antai klasės auklėtoja "blogiuką" norėjo paveikti gerumu - suorganizavo Vytautui krikštynas, ta proga paruošė iškilmingus pietus. Tačiau vos atėjęs į auklėtojos namus Vytautas pamatė ant veidrodžio gulėjusius kelis banknotus ir nesusilaikė neįsikišęs jų savon kišenėn...
Čiobiškyje pasikeitė į blogąją pusę
Galiausiai motina parašė sutikimą, kad nedorėlis sūnus būtų išsiųstas į Čiobiškio specialiąją auklėjimo mokyklą - ten, kur mokėsi daug nusikaltimų padarę, tačiau dėl jauno amžiaus dar netrauktini baudžiamojon atsakomybėn paaugliai.
- Iš tos "vaikų zonos" sūnus sugrįžo tik dar labiau pasikeitęs į blogąją pusę, - prisimena L. Majauskienė. - Kalbėjo vien "tiuremščikų" žargonu, visiškai neklausė, pasidarė dar įžūlesnis, meluodamas nė kiek nesutrikdavo, net nesumirksėdavo... Žodžiu, vaizdavo kažkokį "erelį"...
Vytautas mokėsi ir Balbieriškio profesinėje mokykloje, tačiau netrukus mokslus metė. Galop įkliuvo dėl metalo vagystės, buvo teisiamas, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės išvengė. Motina tvirtino ne kartą ir gražiuoju, ir piktuoju prašiusi sūnų susitvarkyti, pradėti galvoti apie gyvenimą, tačiau šiam esą visi patarimai buvę "dzin". Vytautas, anot Liolios, pasinaudodavo net savo sesučių patiklumu - pasiskolindavo iš jų sunkiai ir ilgai taupytus (gautus už parduotas uogas ar žuveles) pinigėlius, tačiau jų taip ir nesugrąžindavo...
- O, kiek aš jį bardavau ir mušdavau, - dabar prisimena Liolia Majauskienė. - Nieko iš to neišėjo. Kaip vanduo nuo žąsies nubėgdavo...
Liolia vylėsi, kad sūnui proto gali įkrėsti nebent armija. Tačiau tarnyba kariuomenėje Vytauto nė kiek neviliojo.
- Atvirai pasakysiu - atsibodo man dengti jo per vagystes padarytus nuostolius, - atvirai pasakojo L. Majauskienė. - Aš jam tiesiai pasakiau - kiek galiu per tavo vagiliavimą skriausti kitus vaikus - juk jiems irgi reikia pavalgyti, apsirengti, knygų ir sąsiuvinių...
Supratusi, kad Vyto jau niekas nebepaveiks, motina galutinai susitaikė su mintimis, kad jos neklaužada anksčiau ar vėliau atsidurs už grotų. Žinoma, už vagystes. Ir še tau - pasirodo, jis prisidirbęs nepalyginamai baisiau!
Sukrėtė visus šeimos narius
- Kai atvažiavo į namus policija ir pranešė, kuo įtariamas mano Vytukas, patyriau tikrą šoką, - liūdnai prisipažino Liolia Majauskienė. - Jie kambariuose darė kratą, o aš, sako, aplink laksčiau ir šaukiau, kad pasikarsiu iš gėdos, kad negyvensiu... Pati nieko neprisimenu...
Baisi naujiena šokiravo ne tik motiną, bet ir visus kartu gyvenančius vaikus. Puikiai besimokanti, daug motinai padedanti Erika net pravirko pagalvojusi, kaip su tokia dėme reikės eiti į mokyklą, pažiūrėti į akis bendraklasiams ir mokytojams. Suglumę vaikštinėjo ir trylikametis Andrius, ir dešimtmetė Valentina... Motina iki šiol nedrįsta pasirodyti Balbieriškyje. Gėda. Ir baugu. Ką, girdi, gali žinoti, kaip aplinkiniai sureaguos išvydę žudiko maniako motiną... Beje, kaip sužinojome Balbieriškio seniūnijoje, pasmerkusiųjų žudiką ir jo šeimą yra išties nemažai...
- Dieve, nors būtų užpuolęs kokį turtingą mafiozą, - svarstė L. Majauskienė. - O dabar - vienišas, bejėges, negalinčias apsiginti senutes. Dėl kelių dešimčių litų, dėl menkaverčių, smulkmeniškų buities rakandų... Kaip galima už tai dovanoti - nors jis man ir sūnus...
Supyko, bet neatstūmė
Tačiau nors ir labai Liolia pyksta ant Vytauto, nesiryžo jo atstumti. Surinko paskutinius pinigus, sutarė su advokate. Tačiau netrukus persigalvojo - o kam, girdi, tuos pinigus advokatei kišti, juk ir taip aišku, kad už tiek žmogžudysčių Vytautas bus nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kad jam nepadės ir geriausia gynyba. Geriau jau, girdi, suruošti kokį siuntinį...
Areštinėje atsidūrusiam sūnui motina jau nuvežė du lauknešėlius. Vytautas parašė laišką - prašė drabužių, apavo persirengti, arbatos, maisto, cigarečių. Kad būtų pigiau, Liolia susižinojo, kuriame Prienų kioske parduodamos kontrabandinės (pigesnės) cigaretės, ir už 30 litų nupirko dvidešimt pakelių "karališkųjų"...
Labai rūpėjo sužinoti, ką Vytautas dar rašė laiške motinai. Anot Liolios, nieko ypatinga: kad gailisi taip padaręs, kad prisiims visą kaltę sau, kad labai myli mamą ir kitus šeimos narius...
Būtent tai, jog Vytautas laiške užsiminė prisiimsiąs visą kaltę, motiną labai suneramino. Liolios įsitikinimu, nors Vytukas buvo ir labai suktas bei gudrus, vienas jis to tikrai nebūtų sugalvojęs padaryti. Ne jo jėgoms.
Liolia Majauskienė užsiminė mananti, kad Vytautą į sunkius nusikaltimus galėjo pastūmėti ne kas kitas, o dar nepilnametis jos pusbrolis Robertas, apylinkėje geriau žinomas Kongo pravarde. Tai Robertas, anot Liolios, nuo pavasario tiesiog prisvilo prie Vytuko, tai Robertą iš Balbieriškio tekdavę varu varyti į Jiezną, namo... Liolios įsitikinimu, būtent Robertas ir priprašė savo motiną, Liolios tetą Magdeleną Prekelienę, leisti Vytautui apsigyventi tuščiame bute Jiezne - kur anksčiau buvo apsistoję Roberto tėvai.
Norėjo savarankiškumo
Tad kai vėlyvą pavasarį Vytautas pareiškė išsikraustąs į Jiezną, nes, girdi, esąs jau pilnametis, norįs daugiau savarankiškumo, Liolia sakė pajautusi širdimi, kuo tas jo savarankiškumas gali baigtis. Tačiau nieko negalėjusi padaryti.
Iš Jiezno Vytautas, anot motinos, atvažiuodavo gana retai. Kai Liolia pasiteiraudavo, ką ir kur veikiąs, numykdavo ir nieko plačiau neaiškindavo. Girdi, ne tavo reikalas, aš jau suaugęs. Viena, dėl ko motina buvo rami - kad jos atsiskyrėlis sūnus nemėgo svaigalų - sulaukęs pilnametystės, motinos teigimu, tik du kartus buvo išgėręs alaus. (Tiesa, Vytautą pažinoję jiezniškiai patikslino, kad vaikinas nemėgo prastų gėrimų, tačiau nespjaudavo į brangius.)
L. Majauskienė sakė tik iš kitų sužinojusi, kad Jiezne josios Vytukas buvo įsitaisęs keturiolikmetę panelę Sandrą. Ši, kaip paaiškėjo suėmus sūnų, su motina gyvenanti Alytuje, tačiau vasarodavusi pas senelius Jiezne.
Neseniai Sandra Lioliai parašė žinutę į mobilųjį telefoną. Teiravosi, ar Vytukas ją mylįs, mat sakė svarstanti, ką daryti - laukti jo sugrįžtančio iš kalėjimo ar ne.
- Aš jai parašiau - klausk jo paties dėl meilės, ne manęs; o jei esi durna - lauk... - atviravo L. Majauskienė.
Sandra, sako, Vytautą buvo tiesiog "įsikliopinusi", dėl jo meilės net pjovėsi venas...
Maniakai nesnaudė ir sovietinėje Lietuvoje
Nors niekas neneigia, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę sunkių nusikaltimų skaičius ėmė sparčiai augti, maniakiškų žmogžudysčių pasitaikydavo ir sovietinėje Lietuvoje. Vyresnio amžiaus žmonės turbūt dar pamena 1956 metais Kauną ir jo apylinkes šiurpinusį maniaką, kuris tykodavo jaunų moterų ir jas prievartavo, žalojo, žudė, apiplėšinėjo...
Antanas Ilgas-Ilgaitis buvo sulaikytas 1957 metų rudenį, praėjus vos porai dienų po Kauno autobusų parko konduktorės Vandos L. (30 m.) žiauraus nužudymo. Sulaikytasis greitai prisipažino įvykdęs šį nusikaltimą, tačiau tvirtino moterį norėjęs tik išžaginti. Bet kai ši ėmusi priešintis, atseit nesąmoningai pagriebęs nuo žemės akmenį ir juo suknežinęs aukai galvą. Tada pagriebęs odinę konduktorės rankinę su pinigais ir pabėgęs.
A. Ilgas-Ilgaitis tardomas prisipažino per vienerius metus įvykdęs gyvą galybę sunkių nusikaltimų - užpuolęs, apiplėšęs, sužalojęs ar nužudęs dar bent penkias jaunas moteris ar merginas... Aukų drabužius bei kitus asmeninius daiktus A. Ilgas-Ilgaitis dovanodavo savo sugyventinei...
Maniakas buvo nuteistas myriop, nors, nukentėjusiųjų artimųjų žodžiais, tokiam niekšui ir mirties bausmė per švelni... A. Ilgo-Ilgaičio biografija, beje, turi nemažai panašumų su šių dienų moterų žudiko maniako jiezniškio Vytauto Majausko biografija: abu augę be tėvo; abu nuo mažų dienų vagiliavo, todėl buvo išsiųsti į internatines mokyklas...
Vėliau, dirbdamas geležinkelyje Kaune, apvogė vokiečių karininką, buvo išvežtas į Vokietiją pataisos darbams. Pabėgo, plėšikavo toliau. Galiausiai atsidūrė Lenkijoje, o siekdamas išvengti bausmės už čia įvykdytus plėšimus, sugrįžo į Lietuvą. Čia prisidirbo vėl, buvo nuteistas kalėti. Po J. Stalino mirties paskelbtos amnestijos dėka atsidūrė laisvėje ir vėl apsivogė. Tačiau bausmės atlikimo vietoje pratempė neilgai - apsimetė esąs psichikos ligonis, todėl buvo išvežtas gydyti. Iš "psichuškės" pabėgo ir, kol buvo sučiuptas, įvykdė pačius baisiausius nusikaltimus...
A. Varnelio aukos
Į praėjusio šimtmečio Lietuvos gyventojų siaubo titulą drąsiai gali pretenduoti ir garsusis maniakas Antanas Varnelis. Jis už šešių žmonių nužudymą, mažametės išžaginimą, pasikėsinimą nužudyti, plėšimą ir vagystes Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu buvo sušaudytas 1994 metų rugsėjo pabaigoje.
Savo nusikalstamą kelią Antanas Varnelis pradėjo Šakių rajone kartu su tuomet dar nepilnamečiu broliu Pranu. Pirmasis nusikaltimas - 1992 metų liepą apšvarinta Šakių rajono Samuolynės kaimo gyventojo girininko Ginto Č. gryčia. Buvo griebiama viskas - pradedant drabužiais, baigiant maisto produktais ir net metaliniais dangteliais stiklainiams uždaryti. Už šį nusikaltimą Pranas iškart įkliuvo, o Antanui pavyko pabėgti. Tada ir pasipylė kraupiausi nusikaltimai...
Žudikas maniakas Antanas Varnelis įkliuvo po gerų metų, užklydęs į vieną Muniškių kaimo (Kauno r.) sodybą. Tomis dienomis šalies laikraščiuose mirgėte mirgėjo straipsniai su įtariamo maniako nuotraukomis. Netrūko ir pareigūnų kreipimųsi į visuomenę padėti sučiupti itin pavojingą nusikaltėlį. Į tą pačią sodybą, kurioje svečiavosi A. Varnelis, atsitiktinai užsuko du ten pat gyvenę paaugliai broliai. Jie atkreipė dėmesį į įtartino vyruko veidą, kuris pasirodė esąs labai panašus į ieškomojo Antano Varnelio... Vaikai iškart apie tai pranešė savo dėdei.
Nors A. Varnelis sumelavo esąs Kavaliauskas, gausiai susirinkę kaimiečiai jį irgi atpažino ir sulaikė. Vyriškio vatinuko kišenėje buvo rastas, kaip vėliau paaiškėjo, prieš keletą dienų nužudyto senuko turtas - auksiniai žiedai, grandinėlė, piniginė, peilis, kitų, beje, kruvinų daiktų. Netrukus į Muniškes atvyko Kauno rajono PK kriminalinės policijos pareigūnai ir maniaką sulaikė. Jis iškart ėmė pasakoti, ką, kur ir kaip nužudęs, kiek pinigų ar kitų vertingų daiktų pagrobęs...
Beje, už suteiktą ypač vertingą informaciją, kurios dėka Antanas Varnelis buvo sučiuptas, "Akistata" broliams Rolandui ir Donatui Novikovams anuomet skyrė po piniginę premiją.
Apie Antano Varnelio tėvus tikslių duomenų neturima. Jo motina Aldona Varnelytė turėtų gyventi kažkur Latvijoje. Kaip sekėsi Lietuvoje išbarstytiems bene septyniems (ar net daugiau) jos vaikų, Aldonos nelabai domino - visi jie augo internatuose, vieni su kitais artimesnių ryšių nepalaikė (kiek daugiau bendrų reikalų turėjo tik Gelgaudiškio specialiojoje internatinėje mokykloje augę broliai Antanas ir Pranas bei jaunėlė sesuo Aldutė).
Antaną Varnelį sušaudžius jo brolis Pranas vėl įvykdė daugybę nusikaltimų (apsivogė, sužalojo tris žmones), atsidūrė už grotų. Atlikęs bausmę į Gelgaudiškį nesugrįžo... Gelgaudiškyje nebegyvena ir Varnelių sesuo.
Bendrininkė - invalidė dukra
A. Varnelio laikais Lietuvoje bei kaimyninėse respublikose siautėjo ir Valentinas Laskys. Pirmąkart jis buvo teisiamas sulaukęs 19 metų už vagystes. Nuo to ir pradėjo... Tik išeina į laisvę - ir vėl nusikalsta. Šeštąkart nuteistas už vagystes ir chuliganizmą, į laisvę išėjo 1991-ųjų pradžioje. Tačiau savo amato neatsisakė - važinėjo po visą Lietuvą ir vogė, plėšė, žudė toliau. Vėliau persikėlė į Baltarusiją, o buvo sučiuptas Moldovoje.
Pirmoji V. Laskio įvykdyta žmogžudystė - Utenos rajone, Vilučių kaime. Buvo nužudyta viena gyvenusi Leonora M. Tardymo metu V. Laskys prisipažino nužudęs ir vieną Panevėžio rajono gyventoją, tačiau teisme šių parodymų atsisakė, o įrodymų pritrūko... Po to V. Laskys, beje, su savo kurčnebyle dukra, vagiliavo Raseinių, Pasvalio, Panevėžio rajonuose. Nuvykę į kaimą apsižiūrėdavo, kur gyvena vienišas senyvo amžiaus žmogus, ir, viską iš anksto aptarę, jį užpuldavo.
V. Laskio rankos nesudrebėjo ir apiplėšiant, o po to pasmaugiant net savo vaikystės draugę Petronėlę J. Dar vieną moterį, siekdamas apiplėšti, nužudė Baltarusijoje. Už visus paminėtus nusikaltimus (o jų buvo net keliasdešimt) V. Laskys irgi buvo nuteistas mirties bausme.
Maniakas pasikorė
1995 metais plačiai nuskambėjo baudžiamoji byla, kurioje Pakruojo rajono Linkuvos gyventojas Robertas Jemeljanovas (tuomet jam tebuvo 19 metų) buvo kaltinamas itin žiauriomis žmogžudystėmis, kurias įvykdė turėdamas vienintelį tikslą - pasipelnyti. Nuo žudiko maniako žiaurių kankinimų žuvo to paties rajono Kalpokų vienkiemyje gyvenęs Vytautas Povilas K. (bandito grobis - menkaverčiai daiktai, kuriuos pavyko parduoti vos už dešimt litų), kiek vėliau Anapilin iškeliavo žudikui į motinas ar net močiutes tinkanti Teodora Ž. (54 m.), kuri prieš mirtį dar buvo išžaginta, vėliau apiplėšta... Kitą dieną serijinis žudikas nusižiūrėjo 69 metų Oną B. Nors užpuolikas senyvo amžiaus moterį žiauriai subadė peiliu, jos gyvybę medikai sugebėjo išgelbėti...
Už šiuos nusikaltimus R. Jemeljanovas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau Lietuvoje panaikinus mirties bausmę, ši iškart pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.
2001-ųjų gruodžio 22 dieną, už grotų praleidęs 5 metus, R. Jemeljanovas įkišo galvą į paties suraizgytą kilpą. Bekriokiantį pakaruoklį pastebėjo prižiūrėtojas, ištraukė iš kilpos, perdavė kalėjimo ligoninės medikams Tačiau po septynių parų, taip ir nepabudęs iš komos, R. Jemeljanovas mirė...
Dar būdamas gyvas, kalbėdamasis su "Akistatos" žurnaliste, R. Jemeljanovas prisipažino, kad jo, jauniausiojo iš septynių vaikų, vaikystė buvo labai sunki, nes tėvas su motina nuolat girtavo, be to, tėvas tik protarpiais išeidavo į laisvę. Robertas prisipažino vaikystėje mėgęs vagiliauti. Dėl nedoro elgesio R. Jemeljanovas netrukus atsidūrė valdiškuose namuose, mokėsi internate (prisiminkime, kuo į pastarojo panaši jiezniškio maniako Vytauto Majausko biografija). Tačiau ilgai čia neišbuvo - nesimokė, pradėjo iš jo bėgti. Grįžęs į Linkuvą, įsidarbino parduotuvėje kroviku, girtavo.
Apie sunkiausius savo nusikaltimus gyvas būdamas R. Jemeljanovas kalbėdavo nenoriai. Girdi, daug ko jau neprisimenąs. Reikėję pinigų apsilankyti pas draugę - štai ir sumanydavęs ką nors apiplėšti (bet ne nužudyti!).
Pirmąją žmogžudystę tvirtino įvykdęs dėl to, kad... vyriškio pagailėjęs (!), nenorėjęs, kad žiauriai sutalžytas žmogelis visam gyvenimui liktų invalidas. Moteris irgi atseit žudęs dėl to, kad šioms peiliu perrėžtomis gerklėmis nereikėtų ilgai kankintis... Geležinė maniako logika.
Maniakiškomis žmogžudystėmis būtų galima įvardinti ir kauniečio, buvusio civilinės aviacijos lakūno A. Chrisanovo žiaurumo protrūkį, per kurį buvo nužudyti trys vyrai, kėsinta nužudyti dar du; naujojo šimtmečio maniaku "numeris vienas" galima vadinti ir plačiai nuskambėjusį pakelių maniaką lentvariškį Kazį Jonaitį, kuris, aukas išžaginęs ir nužudęs, dar ir apiplėšdavo, o grobį parvilkdavo žmonai...
Lietuvos maniakai vejasi užsieniečius
Pasaulyje žinoma labai daug žudikų maniakų, kurių aukos skaičiuojamos dešimtimis ir net šimtais.
Serijinės žmogžudystės žmonijos istorijoje žinomos nuo neatmenamų laikų. Maniakas iš Indijos Bechramas pasmaugė daugiau kaip 900 moterų, Teksase gyvenęs Henris Li Lukas įvykdė per 600 žmogžudysčių, kolumbietis Teofilas Rochasas nužudė beveik 500 moterų. Pietų Amerikoje gyvenusio monstro Pedro Alonso Lopezo kruvinoje "sąskaitoje" - per 300 merginų.
1994 metais mirties bausmė buvo įvykdyta žiauriausiam praėjusio šimtmečio maniakui rusui Andrejui Čikotilai. Jis buvo apkaltintas nuo 1978 metų gruodžio iki 1990 metų lapkričio išniekinęs ir žiauriai nužudęs 53 žmones: 21 berniuką, 4 mergaites, 18 merginų bei jaunų moterų. Sovietinėje milicija maniaką gaudė 12 metų.
Dar po kelerių metų žudikas maniakas buvo susektas Ukrainoje. Anatolijus Onoprijenka žmones šiurpino net šešerius metus. Sutrikusios psichikos vyriškis dažniausiai užpuldavo ir nužudydavo nuošalių sodybų gyventojus. Paprastai jis elgdavosi pagal panašų scenarijų: dar nesutemus įsėlindavo į sodybą ir, pritaikęs progą, iššaudydavo visus joje esančius asmenis (taip pat ir vaikus). Po to susirinkdavo vertingesnius daiktus, sodybą padegdavo (kad neliktų nereikalingų įkalčių) ir ramiai pasišalindavo. Jis buvo pripažintas esąs kaltas dėl daugiau kaip 40 žmonių žūties ir nuteistas mirties bausme.
Mūsų maniakus lenkia net latviai. Šiuo metu Latvijoje teisiamas 26 metų vyras, įtariamas nužudęs ir apiplėšęs 28 senutes. Iki jo Latvijoje pats baisiausias nusikaltėlis buvo Stanislovas Rogaliovas, devintajame dešimtmetyje nužudęs 10 moterų.
Žudydami maniakai patiria pasitenkinimą?
Psichologai tvirtina, jog maniakai žudo dėl įvairiausių priežasčių: dėl pinigų, sekso, maisto ar tiesiog iš įdomumo, smalsumo. Dauguma iš jų - nepasitikintys savimi, turį seksualinių problemų.
Maniakai aukomis paprastai renkasi nepažįstamus žmones. Daugumos žudikų psichika yra pažeista (su ryškiais sadizmo požymiais), tačiau tai nereiškia, kad visi jie gali būti pripažinti nepakaltinamais (tai yra nesuvokiančiais savo veiksmų, todėl negalinčiais už juos atsakyti).
Psichologų tvirtinimu, maniakai tiesiog mėgaujasi kiekvienu įvykdytu nusikaltimu, žudydami gali net patirti pasitenkinimą.
Yra nustatyta, kad daugelis serijinių žudikų yra augę nepilnose šeimose arba valdiškose globos įstaigose, neapykantos ir smurto perpildytoje aplinkoje, nepatyrę motiniškos meilės...
